Ligi Dangaus » laikas

Toshikazu Kawaguchi – Kol dar neatšalo kava

Ligi Dangaus — Tue, 02 May 2023 15:57:14 +0000

Moteris labiausiai troško tiesiog atsiprašyti. Už tai, kad galvojo, jog jos sesuo apgailėtina su savo daugkartiniais apsilankymais; kad nevertino šios noro ir pastangų pasimatyti. Už tai, kad elgėsi beširdiškai. Ir už tai, kad dėl jos kaltės Kumi daliai atiteko Senojo lobyno paveldėtojos našta.

Štai ir dar viena mano pastaruoju metu perskaityta grožinės literatūros knyga. Jau gana ilgai buvau perėjusi prie negrožinės literatūros skaitymo, tačiau pamažu atrandu, kad kilo grožinės literatūros poreikis, taigi jo nestabdau. Galbūt vėl panorau skaitydama mintimis nusikelti kažkur kitur nei tuo metu iš tikrųjų esu?

Kaip vanduo visada teka iš viršaus žemyn, valdomas žemės traukos, taip ir emocijos, regis, paklūsta tam tikram gravitacijos dėsniui ir iškyla į paviršių, kai būname šalia žmogaus, su kuriuo sieja ryšys, kuriam esame patikėję savo jausmus. Pasidaro labai sunku įtikinamai meluoti ar išsisukinėti. Ypač kai tie jausmai, kuriuos mėginame paslėpti ar apie kuriuos meluojame, yra liūdesys ir pažeidžiamumas. Visiškai nesunku apgauti nepažįstamąjį ar žmogų, kuriuo nepasitiki, ir dirbtinai pasirodyti linksmam. Bet Kei buvo Hirai patikėtinė, kuriai šioji įprastomis aplinkybėmis būtų kone bet ką atskleidusi. Taigi, emocinė gravitacija veikė stipriai.

Būtent apie persikėlimą, tiksliau keliavimą laiku pasakojama debiutinėje japonų rašytojo Toshikazu Kawaguchi knygoje Kol dar neatšalo kava. Nežinau kodėl, bet man patinka, kai knygoje veiksmas vyksta kur nors jaukioje kavinukėje, o šį kartą būtent taip ir yra. Pasakojamos keturios skirtingos istorijos, tačiau kiekvienoje iš jų vienijantis bruožas yra tas, kad visi veikėjai renkasi nedidelėje, paslaptingoje kavinukėje. Kavinukė dėl savo išskirtinumo – gebėjimo nukeldinti žmones laiku turėtų būti labai populiari tarp žmonių, deja, taip nėra ir tai stebina daugumą keliauti laiku panorusių žmonių. Gal taip yra dėl daugybės varžančių taisyklių? Iš pažiūros smagi ir įdomi idėja pakeliauti laiku atrodo visai nieko pramoga smalsiems žmonėms, tačiau už viso to slypi kai kas daugiau.

Knygoje daug dėmesio skiriama tarpusavio bendravimui. Ryškūs, spalvingi veikėjų dialogai. Nagrinėjamos opios santykių temos. Galbūt mažiau nuožmaus veiksmo, tačiau žmogaus vidinis pasaulis ir kalbėjimas tarp eilučių juk ne ką mažiau svarbu.

256 puslapiai, vertė Gabija Enciūtė (#8)

Šaltiniai: ištraukos iš aprašomos knygos, viršelis – www.savb.lt

Kavos tirščiuose

Ligi Dangaus — Sat, 01 Dec 2012 19:35:07 +0000

Rytas, kai kavos tirščiuose slepiasi artėjančios dienos lūkesčiai, prabėga greitai, rodos, nespėjus nė kaip reikiant prasitrinti akių. Dienos tos pačios, bet kartu vis kitaip, kažko link. Gal ir būtina suprasti, kad leistis nešamam pavėjui geriausia, tačiau dažnai, et, dažnai vėjas niekur neneša, tuo labiau – nenuneša, o tik pučia taip sukeldamas palto skvernus. Tad tau, keistam žmogui, nelieka nieko kito, vien kilti su jais. Skvernai skverniausi. Sustingęs laikas. Kvailas, kvailas sustingęs laikas. Ožiuojasi vaikiškai ir nepaklūsta tramdomas. Paikai perjunginėji šriftus, nes „Times New Roman“ jau įgrisęs (gal iš tiesų dar ne laikas romanui?) – nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito it šriftas būtų tolygi tavo beprotiškiausių minčių tąsa.

Iškreipta tikrovė begėdiškai ima skverbtis į smegenis, apglėbia visą ir nepaleidžia, galop tapusi savastimi ima dusinti, kad nedrąsu nė krustelėti. Vokai apsunksta, vedami fiziologinių poreikių, neištvėrę pasiaukojančių, net jei nieko iš tiesų neaukojančių nemigo kančių, ir akys užsimerkia. Klajokliškas gyvenimo stilius sugrįžta iš praeities. Apsvaigus prarasti laiko ir erdvės nuovoką, nusipjauti suvangogėjusią ausį, sumaišyti kortas dantimis atplėšus naujutėlę jų kaladę. Arlekinas juokiasi. Kinkuoja beketiška moteris rankomis apglėbusi kelius. Gyvenimiški natiurmortai. Netrukus apninka siautulinga beprotybė – atakuojant savo svajomis, naktimis nemiegant ir viliantis, kad kas nors patikės, tik dar prieš tai sutrikęs pasitikslins: „Ar tikrai?“, nes juk per daug gerai skamba, kad būtų tiesa, o patikėjęs įsispraus į lengvas, vasarą menančias šliures ir kartu su manim išeis žvaigždžių ieškoti. Tų nesaikingai ryškių, ką ten, akinančių kone iki koktumo, tirpdančių galūnes, keliančių nenumaldomą norą įminti tą begalybės paslaptį (o jei mudu tą pačią akimirką žiūrime į dangų būdami priešingose pasaulio pusėse?). Buvo. Yra. Bus. Visada į priekį, niekada atgal. Jie it paklaikę kartoja: „Gyvenk čia ir dabar, čia ir dabar“. Toks trapus būvis išties primena laikymąsi pirštu už uolos krašto, kai žemiau – tik bedugnė, bet pabandyti verta. Kodėl gi ne? Duokš man meškerę ir aš pagausiu žuvį. Bet planą, kurio galėčiau nesilaikyti, vis tiek noriu turėti. Dabar.

Šaltiniai: nuotrauka – www.riskmanagementmonitor.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Pirmadieniai man patinka

Ligi Dangaus — Sun, 13 May 2012 16:29:00 +0000

Kai kas nors man palinki: „Gero savaitgalio!“ (tai nutinka ne taip ir retai), dažniausiai atsakau: „Ir jums!“, nes ką gi tu žmogui sakysi, dar po to gausiu per veidą už nemandagumą, o tuo tarpu mintyse pagalvoju: „Kas per?“, kadangi paprasčiausiai jau senokai nebeturiu savaitgalių daugeliui įprasta „išsitaškymo“ prasme. Jie nuo kitų savaitės dienų skiriasi nebent tuo, kad galiu plačiau sklaidytis gatvėmis, kai tie, kuriems savaitgaliai vis dar yra tradiciniai, prašampa kur nors su šašlykiukais, alaus butelaičiais ar pan. Mėgstamiausia mano savaitės diena yra pirmadienis, nes vėl kažkas naujo (papildomai prie kitų naujovių, patirtų savaitgalį bei kitomis dienomis) prasideda tingiems šventėjams grįžus po savaitgalio ir iki kokio savaitės vidurio bandantiems atsigauti, o jam atėjus jau laukiantiems savaitgalio, kad galėtų atsipalaiduoti. Nors kai tai pastebiu, pagalvoju: „Žmonės, nejaugi jums tikrai taip nepatinka gyventi?!!“. „Stumti laiką“ neva neturint ką veikti arba kažko nenorint daryti – turbūt nėra nieko baisiau. Dėl to negaliu pakęsti dirbtinio laiko tempimo vaizduojant baisiai užsiėmusius. Pasakykit jūs man – koks ypatingas internetas turėtų būti, kad jo įvedimo reikėtų laukti daugiau nei mėnesį (taip, taip – visiškai reali gyvenant Airijoje man susiklosčiusi situacija. Nuo balandžio 10 dienos laukiu, o šiandien jau gegužės 13 diena! Vieną kartą skambinau teirautis, antro tikriausiai nebebus.)? Gal, sakau, paauksuotais pakraštėliais ar retransliuojantis mums nežinomose planetose gyvenančių būtybių kasdienybę? Juk per tiek laiko ir persikraustyti galima…

Bet iš tikrųjų tai ne internetas čia esmė. Esmė, kad tokiomis nesąmonėmis kaip patarimai, kurie „padės prastumti laiką“, toli nenuvažiuosime. Manau, kad laiką reikia užpildyti kuo įvairesne veikla, naujais įspūdžiais, patirtimi, mielais sutiktais žmonėmis, jų liūdesio ir džiaugsmo ašaromis, istorijomis, kasdieniais netikėtais kuriozais, keliančiais idiotiško juoko protrūkius, bei viskuo, kas kelia ūpą, skatina veržlumą ir taip toliau. Štai neseniai su vienu žmogumi kalbėjome apie tai ar įmanoma perkurti žmogų, jei jis netiki. Suprask, niurzgą, randantį laiko bambėti bet kur, bet kada ir apie bet ką. Priėjom prie išvados, kad nelabai. Žmogus pats turi norėti keistis. Vieni nemalonias patirtis vertina, kaip įrodymą, kad gyvenimas išties prastas, ir kiekviena nesėkmė jų nuostatas naujai įtvirtina, o kiti – tas patirtis priima kaip supratimą, kad štai jei tai pavyko įveikti, vadinasi, galima įveikti dar daugiau. Kas įdomiausia – teisūs ir tie, ir tie. Tiesiog kiekvienas iš mūsų esam savo gyvenimo kūrėjai.

Tik kas sakė, kad kurti lengva ir iš karto pavyksta sukurti tobulą kūrinį? Tačiau aš esu pasiryžusi bandyti. O jūs?

Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“