Šią knygą parašiau įkvėptas būtent atidėliojimo protrūkio. Vieną 2007-ųjų liepos sekmadienio popietę sėdėjau tuščiame ir dulkėtame nedidelio architektūros žurnalo biure, kuriame tuo metu dirbau, ir bandžiau parašyti straipsnį, kurį reikėjo atiduoti kitą dieną. Deja, užuot ėmęsis darbo ir jį baigęs, internete skaitinėjau New York Times, prisiverdamas patvarkyti darbo vietą, pasidarydamas espreso puodelį virtuvėlėje ir, apskritai, veltui gaišdamas laiką. Tai man buvo įprasta. Esu tipiškas vyturys – galiu lengvai sutelkti dėmesį ankstyvą rytą, o popiet būnu niekam tikęs. Norėdamas pasilengvinti gyvenimą, kurį dažnai apsunkindavo šis neparankus įprotis (kas gi nori kasdien keltis pusę šešių?), pradėjau internete ieškoti informacijos apie kitų rašytojų darbotvarkes. Informaciją radau lengvai, be to ji buvo nepaprastai įdomi. Pagalvojau, kad kas nors galėtų surinkti visas šias istorijas, taigi tą pačią popietę pradėjau rašyti tinklaraštį Daily Routines (Dienos ritualai) (savo straipsnį žurnalui kitą rytą apimtas panikos parašiau paskutinę minutę). O rezultatas – ši knyga.

Šiaip ši knyga nebuvo iš tų, kurias perskaičiau vienu prisėdimu. Galbūt dėl to, kad išsirašinėjau dėmesį patraukusias citatas ir dėl to, kad knygoje nebuvo vos vienos ar kelių įtraukiančių istorijų, o jų buvo… 161! Atskleidžiama įvairių rašytojų, kompozitorių, dailininkų, choreografų, dramaturgų, poetų, filosofų, skulptorių, režisierių ir mokslininkų dienos ritualai, kaip jie dirba, kad būtų produktyvūs ir kūrybingi. Ir paaiškėjo, kaip ir buvo galima nuspėti, kad vieno kelio nėra ir viskas priklauso nuo žmogaus ir jo pasirinktos profesijos, taip pat nuo daugelio kitų aplinkybių: šeimyninių santykių, kokiu paros metu žmogui geriausia dirbti, ar prie viso to dar dirbamas kitas samdomas darbas ir pan.

 Nėra tam tikros vietos ar laiko – ieškai to, kas tinka tau, tavo prigimčiai. Kaip kiti dirba, kokia yra jų disciplina – tai nesvarbu. Jei jis ar ji nėra disciplinuoti, jokia palanki magija nepadės. Visa gudrybė – rasti (ne vogti) laiko ir kurti fikciją. Jei istorija ateina, tu parašai ją – esi teisingame kelyje. Galiausiai kiekvienas atranda savo kelią. Tikroji mįslė, kurią reikia išspręsti, esi tu pats.

Taigi pasisėmiau minčių, prisirinkau citatų ir pirmyn… Ieškoti savo kelio.

240 puslapių, vertė Ieva Kaminskaitė (#11)

Šaltiniai: ištraukos iš knygos, viršelis – www.humanitas.lt

Galvelė tam tau ir duota, kad galvotum apie sudėtingus dalykus. Ir tam, kad perprastum tai, ką suprast sunku. Tikrai ne tam, kad kaip koks skystalas tinginiautum. Kai įdėjęs daug laiko ir pastangų ką nors pagaliau pasieki, oo!

Ar savo gyvenime galite viską, kas vyksta, paprastai ir logiškai paaiškinti? Nors ir kaip norėtųsi, turbūt, kad ne.

Visi mes gyvenime slepiamės po kauke – vieni kiek daugiau, kiti mažiau. Be kaukių neišgyventume šiame negailestingame pasaulyje. Būna, kad po kipšo kauke slepiasi angelas, o po angelo – demonas. Neįmanoma būti tik vienokiu arba tik kitokiu, visi turime dvilypumo. Tokie jau mes esam. Štai tau ir karnavalas.

Štai ir tipiškas paskutinio mano perskaityto japonų rašytojo Haruki Murakami apsakymų rinkinio veikėjas irgi dažnai jaučiasi įsisukęs į nesuprantamų, netgi šiek tiek beprotiškų įvykių sūkurį. Tai dingsta koks nors žmogus, tai visai nepasirodo, o kodėl taip ir lieka neaišku arba, pavyzdžiui, iš niekur nieko sutinkama kalbanti beždžionė.

Vienoje iš naujausiai lietuviškai išleistoje apsakymų knygoje Pirmojo asmens vienaskaita skaitytojai gali pasinerti į aštuonias skirtingas istorijas. Kaip ir įprasta Haruki Murakami, tos istorijos apipintos šiokiu tokiu keistumu ir magija, tačiau lygiagrečiai gausu ir gilių gyvenimiškų įžvalgų, skiriamas didžiulis dėmesys klasikinei muzikai… Labai įtraukia tai, kad skaitydamas negali nuspėti, kaip viskas baigsis. O ir ta pabaiga… Būna, kad taip kantriai jos laukus, netikėtai ima ir pakimba ore – it pabaiga be pabaigos. Viskas taip ir lieka iki galo neatskleista.

Kaip kiekvieno žmogaus gyvenime, taip ir maniškiame būta keleto svarbių kryžkelių. Galėjau pasukti kairėn arba dešinėn – abu pasirinkimai buvo vienodai man prieinami. Kiekvienąsyk rinkausi: kartais kairę, kartais dešinę. Kai kada būdavo aiškių priežasčių, kodėl laimėjo vienas pasirinkimas, o ne kitas; kitais kartais – beje, daug dažniau – išvis nebuvo jokios aiškios priežasties, kodėl pasukau vienur, o ne kitur. Buvo ir tokių atvejų, kai pasirinkau ne aš; kai pasirinko mane. Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nebesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?

Po šios knygos galėčiau pasakyti, kad Haruki Murakami vis dar išlieka vienu mano mėgstamiausių rašytojų. Paskutinę jo knygą skaičiau kažkur prieš penkerius metus, tačiau gimtadienio proga gavau dovanų šią apsakymų knygą Pirmojo asmens vienaskaita, taigi vėl grįžau prie jo kūrybos ir supratau, kad ta neskaitymo pertrauka galėjo būti ir trumpesnė.

O gal kaip tik ji buvo reikalinga, kad galėčiau naujai įvertinti šio nepaprasto autoriaus kūrybą?

224 puslapiai, vertė Gabija Enciūtė (#7)

Šaltiniai: ištraukos iš aprašomos knygos, nuotrauka – www.knygos.lt

Taip ir būna, kai skubėdamas iš namų prietemoje pasičiumpi knygą, kad būtų smagiai praleistas laikas išvykus, kai reikės laukti: lieki kaip reikiant atsižiūrėjęs į dailius ir įkvepiančius paveikslėlius ir nuotraukas, nes tavo rankose atsidūrė iš bibliotekos pasiimta, bet vėlesniam praktiniam darbui atidėta mezgimo raštų knyga. Čia jau nelabai būtų teisinga sakyti, kad per valandėlę, praleistą įstaigos koridoriuje, perskaičiau visus tuos du šimtus suvirš puslapių ar tuo labiau išmezgiau visus raštus, tačiau kad maloniai pasklaidžiau ir pasisėmiau įkvėpimo kūrybai, tai tikrai. Ir aišku perskaičiau visas tas painias raštų schemas, į kurias norint kaip reikiant įsigilinti visgi reikia išties nemažai laiko.

Nors kol kas dar neišnaudojau visų Maria Parry-Jones knygos Mezgimo raštai privalumų, bet laikas su ja pažindinantis irgi neprailgo. Ši knyga – puikus žinių šaltinis tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems mezgėjams.

256 puslapiai, vertė Rima Guzelytė

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Šaltiniai: ištrauka – Maria Parry-Jones – Mezgimo raštai, nuotrauka – www.knygos.lt

Šiandien nuostabi diena šio tinklaraščio istorijoje – tinklaraščiui sueina visi vienuolika metų. Puiki proga mintyse perkratyti visa kas čia jau įvyko ir pagalvoti kokia kryptimi galima būtų žingsniuoti toliau. Net jei rašau ar rašyčiau tik sau, vis vien ši rašymo patirtis labai jaudinanti, įdomi ir įkvepianti. Lieka tik tikėtis dar ilgų tinklaraščio gyvavimo metų. Atrandant ir tobulėjant. Ligi pat dangaus.

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Šaltiniai: paveikslėlis – www.vectorstock.com