Filmas taip suintrigavo, kad praktiškai negalėjau nuo jo atsiplėšti iki pat pabaigos. Nors žiūrėti buvo baugu ir dažnai liūdna, ypač kai žinai, jog panorėję, laivo keleiviai negali tiesiog imti ir grįžti namo – jie yra betarpiškai priklausomi vienas nuo kito, technikos ir, žinoma, jūros.

Siužetas buvo tikrai nenuspėjamas, intriga išlaikyta iki pat pabaigos. Net jei keliautojams iš pradžių viskas atrodė daug pozityviau, galiausiai jie suprato, į kokį milžinišką pavojų įsivėlė – visų pirma, kad kelionė po vandeniu gali būti net labai nenuspėjama, nes gamta mėgsta pažerti siurprizų, antra, kad ne visais žmonėmis verta pasitikėti.

Kad ir kaip ten būtų, žmogų visada traukia tai, kas mažai pažinta, ne iki galo ištyrinėta, o jūrų gelmės kaip tik vienas iš tokių dalykų, lieka tik palinkėti būti atsargesniems ir pasiruošusiems didžiausiems netikėtumams leidžiantis į dar mažai pažįstamą pasaulį.

Šaltiniai: nuotrauka – www.rosecolouredraybans.com

Štai ir aš skaičiusi bei žiūrėjusi apie ją anksčiau, peržiūrėjau dar vieną filmą pavadinimu Blondinė.

Iš tikrųjų tai filmas gana ilgas, beveik trijų valandų trukmės. Pasakojama apie aktorės vaikystę, tolimesnį jos gyvenimą pasiekus aukštumas kine. Filme daug kur jos patirtis yra neigiama, sakytum, kad yra ir tamsioji jos sėkmės pusė. Akcentuojama negalėjimas pagimdyti vaikų, ne visada pozityvus vyrų dėmesys (smurtas, prievarta), vidiniai moters išgyvenimai ir dramos. Labai dažnai ji rodoma apsiašarojusi, po to lyg niekur nieko išeinanti į viešumą su šypsena veide. Pasikartojantys jos žodžiai apie Marilyn Monroe kaip kitą asmenį: Tai ne aš, aš – Norma Jeans, tarsi leidžia suprasti, kad ji nesijautė esanti Marilyn Monroe, daugiau tai suvokdavo kaip įėjimą į vaidmenį.

Aišku, ar šį filmą galima traktuoti kaip biografiją, vienareikšmiškai spręsti sunku, nes tų interpretacijų apie aktorę buvo (ir turbūt dar bus) jau ne viena. Panašu, kad Marilyn Monroe legenda vis dar gyva žmonių širdyse.

Šaltiniai – nuotrauka – www.spiked-online.com

Apibendrinant galima teigti, kad kino filmas Džokeris – įdomi, jaudinanti, kiek kraupi žmogaus vidinės dramos istorija, kurią verta pažiūrėti. Nors vienoje žudymo scenoje žvilgsnį vis dėlto nusukau šalin.

Šaltiniai: nuotrauka – thedigitalfix.com

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Gucci mados namuose pasakojama dramatiška ir sukrečianti, tikrais faktais paremta verslininko Maurizio Gucci ir jo žmonos Patrizia gyvenimo istorija, apimanti ir visos Gucci šeimos santykių verpetą.

Maurizio su Patrizia susipažįsta vakarėlyje, kur moteris netyčia palaiko jį barmenu ir užsisako gėrimo. Toliau jų santykiai filme vystosi kone kosminiu greičiu, rodos, tik ne per seniausiai jie susipažino, o štai jau jie kartu leidžia laiką, galiausiai suartėja ir prieš Maurizio tėvo, maniusio, kad ši moteris su jo sūnumi tik dėl pinigų, valią susituokia, jiems gimsta dukra (pagal tikrą istoriją jiedu susilaukė dviejų dukterų). Įdomus tas faktas, kad susipykęs su savo tėvu, Maurizio kurį laiką (kol vėl grįžta prie verslo) dirba Patrizia tėvo sunkvežimių versle, tad šis posūkis lyg leistų manyti, kad priešingai jo tėvo nuomonei, moters jausmai yra tikri, o ne iš išskaičiavimo.

Filme poros santykiai tarpsta nepamirštant ir glaudaus ryšio su garsiąja Gucci šeima. Patekusi į kitą socialinį sluoksnį ir iš pradžių jautųsis kiek nedrąsiai, Patrizia galiausiai ima mėgautis visais naujo gyvenimo privalumais, juk kaip paaiškėja vėliau, turtingas gyvenimas ir buvo vienas svarbiausių jos tikslų. Palaipsniui atskleidžiama kaip vystomas verslas, kuriame netrūksta ne tik spalvingų įvaizdžių, įdomių idėjų ir kūrybinių sprendimų, tačiau ir nešvarių žaidimėlių, naudos siekimo bei noro pakenkti kitiems.

Liūdna ir ankstyva Maurizio gyvenimo pabaiga
žinoma bent kiek besidomintiems šia istorija – išduota ir įskaudinta Patrizia pasamdo žudiką, kuris vyrą nušauna. Kino filme prie to einama taip, kad vyras išvyksta iš namų, atsiranda kita moteris, po kurio laiko vyras per aplinkinius savo žmonai praneša, kad nori skirtis.

Dėl puikaus muzikinio fono, gražių vaizdų ir įtraukiančios santykių dramos 2 valandos su puse žiūrint šį filmą tikrai neprailgo.

Šaltiniai – nuotraukos – www.news.sky.com, www.indianexpress.com

Tekstas Ligitos iš Ligi Dangaus

O aš taip laukiau, aš taip laukiau… Šito kino filmo. Neturėjau jokių slaptų motyvų, tiesiog dar bežiūrėdama anonsą apsalau nuo idėjos. Andrius Mamontovas ir tie kraštai, kurie mane taip užburiančiai traukia. Mėgstamas atlikėjas Honkonge. Kodėl gi ne. Išankstinėje premjeroje, kai salėje kartu su kitais sėdėjo ryškiausios žvaigždės virpėdamos vien nuo minties, kad netrukus sulauks kruopštaus darbo vertinimų – plojimų, švilpimų ar trypimų kojomis, – neapsilankiau, tačiau artėjantis savaitgalis buvo pradėtas būtent šia juosta.

Stengiausi su savimi neįsinešti neigiamų nuostatų apie lietuvį kine arba apskritai apie visą lietuvišką kiną. Juolab kad tai padaryti, žinant režisierių bei ekrane šmėkščiojant įvairiatautei kūrybinei grupei, nebuvo sudėtinga. Jeigu atvirai: neplanavau užmigti su spragintais kukurūzais glėby ar burnoje ir neužmigau. Nenorėjau. Čia šaudymo ir gaudymo, neva taip būtinų atributų filmuose, nebuvo. Man šįsyk jų visai nepritrūko, nes užsimiršusi kur esu, atlaidžiai šypsojaus iš to kaip kartais išties komiškai atrodo kasdienio mūsų gyvenimo situacijos, į kurias patenkame, lyginau supančiotus ir laisvus, kuo nuoširdžiausiai stebėjausi kultūrų skirtumais, o kai kada netgi truputį pykau. Taip pat filmas pažadina žmoguje kartais prisnūdusią keliautojo dvasią.

(Net jei Polas keliaudamas tik ieškojo savęs. Bėgo? Net jei klydo. Visvien vienaip ar kitaip pažindamas jis atrado.).

„Amaya“ man patiko. Gal kad, kaip sako Artūras, žiūrėjau į A. Mamontovą didžiajame ekrane? Tiesa, tam tikrais momentais norėjosi justi artimesnį žmonių bendravimą, kad ir pagrindinio veikėjo su mama. Tarkim telefonu jai sako: „Aš tavo sūnus. Tu man pati svarbiausia.“, bet ta svarba niekur vėliau nepagrindžiama arba nepajutau. Nors interneto komentaruose perskaičiau ir baisokų pagraudenimų, pavyzdžiui, kad daugiau jo žiūrėt nė nemokamai neitų. Kai kurie piktinosi perdėtu dėmesiu, jų nuomone, nereikšmingiems dalykams. Kitiems gi šis filmas kaip malonus sapnas, gėrėjimasis įstabaus grožio vaizdais bei  galimybė įsitikinti, kad Rytai ir Vakarai visų pirma tėra geografinė skirtis, nes nepaisant galybės skirtumų yra ir to, kas mus vienija.

„Dabartinė karta su aktoriais dirba kaip su eismo reguliatoriais – eik ten, daryk tą. Aš irgi taip dirbu. Vytautas Žalakevičius buvo kitoks. – patikino režisierius Algimantas Puipa. – Netgi esu girdėjęs kalbant, kad jis kaip asmenybė įdomesnis už savo filmus. Taip, tai ne laiku ir ne vietoje gimęs žmogus. Geriausius scenarijus išdalijo kitiems.“

Šį trečiadienį „Skalvijos“ kino centre buvo minimos vieno garsiausių ir svarbiausių Lietuvos kino režisierių Vytauto Žalakevičiaus 80-osios gimimo metinės.

Ar tikrai tik režisieriaus? Pats Vytautas, prisimenamas kaip tokių filmų – „Adomas nori būti žmogumi“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Žvėris kylantis iš jūros“ ir kt. – kūrėjas, kino kritikės Izoldos Keidošiūtės televizijos interviu ištraukoje (tiesa, filmuotis labai nemėgo!) nesikuklindamas prisipažino galintis rašyti. Rašyti gerai. Būtent tai ir daręs kurdamas scenarijus savo bei kitų juostoms. Didįjį įkvėpimą juto 1967-68-aisiais metais. Tačiau, apibendrintai kalbėdamas apie kūrybą, jis nevengė savikritikos: „Savo šansą tapti rašytoju aš jau praleidau.“

Dar vaikystėje netekęs tėvo: „Kai jo pasiteiravau apie vieną kino filmą, jis visų pirma paklausė manęs, kiek metų turėjau tėvą ir man atsakius, kad 33-ejus, pridūrė, jog aš geriau žinau, ką tai reiškia ir objektyviau įvertinčiau situaciją nei jis, tėvą praradęs vos 5-erių.“ – vakaro metu atskleidė kino filmo „Marius“ operatorius Aloyzas Jančoras. – iš motinos jis mokėsi dirbti ir… Vienatvės. Minėtajame interviu Vytautas ramiai konstatavo nebeturįs nei priešų, nei draugų, nei mokinių. Ir tuoj pat ironiškai šyptelėjo, kad tai gana keista gyvenant Lietuvoje, kur lyg ir turėtų būti normalu džiaugtis aplinkinių nesėkmėmis bei nuo jų nusigręžti vos tik aplankius sėkmei.

Aloyzui bene apmaudžiausia dėl to, kad viso gyvenimo Vytauto Žalakevičiaus svajonė nebuvo įgyvendinta. Scenarijus, parašytas kaimo tematika, neišvydo dienos šviesos kaip talentingo žmogaus darbą galėjęs vainikuoti kino filmas. „Man patarė kreiptis į tuometinį kultūros ministrą Juozą Nekrošių. – pasakojo operatorius. – Filmo realizavimui buvo skirta 400 tūkstančių. Nuėjau pas Vytautą ir pranešiau jam šią džiugią žinią. Bet? Jis nesutiko atiduoti scenarijaus. Pažadėjo, kad šį darbą man leis užbaigti. Nespėjo.“

Tikrai gaila, kai kūrėjo sumanymai nutrūksta jam išlipus galutinėje stotelėje, kita vertus, žmogus, darbais siekęs pratęsti realybę, užslėpti mintį, kad žiūrovai galėtų ją iššifruoti savaip, nevaržomai naudojęsis vaizduote ir sugebėjęs įkvėpti komandą bendram tikslui, gyvas iki šiol. Tik kitaip.

Šaltiniai: nuotrauka – http://teatras.mch.mii.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“