Mes dažnai linkę kapitalistus, pramonininkus ar korporacijų įkūrėjus vadinti grobuonimis, gobšuoliais ar sukčiais. Kaip pamatysite patys, iš tiesų jie nedaug skyrėsi nuo mūsų. Dauguma jų net nebaigė mokyklų, kilo iš neturtingų daugiavaikių šeimų, galų gale, dauguma jų net nebuvo miestiečiai. Tačiau kiekvienas jų be išimties turėjo svajonę, ambicijas, ryžtą ir energijos – būtent tai, ko mums, nepatenkintiems jų sėkme, labiausiai ir trūksta.

Būtent taip nutiko ir šį kartą, kai pradėjau skaityti Giedriaus Drukteinio knygą Lyderiai: 50 sėkmės istorijų. Prisipažinsiu, kad visgi ją skaityti pradėjau ne iš karto, kai tik parsinešiau iš bibliotekos. Dėliojau iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai pagalvojau, jog jau laikas pradėti ją skaityti. O pradėjusi, deja, nebegalėjau sustoti, nes tikrai labai įdomiai ir įtraukiančiai ši knyga parašyta. Liūdino nebent tas, kad praktiškai visose istorijose didžiaisiais atradėjais, kūrėjais, išradėjais buvo vien tik vyrai (gal kokioje vienoje barbės atsiradimo istorijoje šiek tiek figūravo ir moteris kūrėja…), o moterys visur vyravo kaip namų židinio puoselėtojos, sekančios paskui vyrą. Juk norėtųsi tikėti, kad istorijoje gausu ypatingai pasižymėjusių, daug pasaulio labui nuveikusių moterų. Tiesiog, matyt, toks šios mano skaitytos knygos formatas, pasirinkimas aprašyti vyrų sėkmę.

Bet kuriuo atveju buvo labai įdomu sužinoti įvairių, dabar savaime suprantamų daiktų priešistorę, apie kurią anksčiau nebuvo tekę girdėti. Dabar, ją žinodama, į įvairius dalykus imsiu žiūrėti šiek tiek kitaip, nes pagalvosiu apie juos sukūrusius žmones.

384 puslapiai

Šaltiniai – paveikslėlis – www.knygos.lt, ištraukos – Giedrius Drukteinis – Lyderiai: 50 sėkmės istorijų

Paskutinę savo pradėtą knygą skaičiau lygiai kaip ir kai kurie žmonės geria kavą – lėtai ir pasimėgaujant. Kitą panašios apimties knygą turbūt būčiau perskaičiusi žymiai greičiau, o ši reikalavo kitokio tempo, be to, dar ir įvairūs kiti darbai užpuolė, tai taip ir skaičiau tikrai daugiau nei savaitę.

Knyga sudaryta iš kelių pagrindinių dalių. Iš pradžių pasakojama apie kavą bendrai, atskleidžiama trumpa jos istorija. Toliau pateikiami receptai su įvairiais kavos paruošimo būdais (pasirodo, oi, kiek dar pagardintų kavų neišragauta!) bei kavos desertais. O jau visai knygos pabaigoje pramogai aprašoma kaip burtis iš kavos tirščių.

Apibendrinant galima teigti, kad skaityti šią knygą buvo išties smagu, sužinojau tiek įvairių istorinių faktų, tiek pasisėmiau netikėtų idėjų skanėstams. Turbūt dažnas kavos mylėtojas be šios knygos neišsiverstų.

148 puslapiai, vertė Ronaldas Tuomas

Šaltiniai: ištrauka – Aiva Kalve – Kavos knyga, paveikslėlis – www.knygos.lt

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Ir vieną dieną aš neabejotinai nukeliausiu ten, kur plyti ryžių laukai, ten, kur arbata pati tikriausia, ten, kur tūkstantmečių kultūra iš slėpiningos praeities šiandien dovanoja ateitį, ten, kur gyventojų it penktadalis žmonijos. O kol kas telieka prie jos, prie Kinijos, bent dalele priartėti skaitant pažintines knygas.

Vis dėlto Chiew-Siah Tei „Šokančių žuvų trobelė“ nėra storas atlasas keliautojams. Tai romanas. Be iliustracijų tiems, kurie skaitydami nelinkę įsivaizduoti ir su – tiems, kurie negali vaizduotėje nekurti veikėjų, nutikimų bei vietų, kai skaito.

XIX a. Kinija. Turtais (ypač arbata) gausią valstybę nuolat puola svetimšaliai bandydami primesti savo gyvenimo būdą ir atverti kelią į rytietiškąjį lobyną kitoms pasaulio tautoms. Tokiais laikais, kai riba tarp seno ir naujo ypač trapi, gimsta berniukas Mingžis. Jo gyvenimas nulemtas nuo pat mažumės – užaugęs taps mandarinu (valdininku). Papročiai taip įaugę į kraują, jog ankstyvaisiais metais Mingžiui nė į galvą nešauna, kad galėtų būti kitaip, kad galėtų gyventi pats rinkdamasis tai, ko nori. Juolab kad kiekviename žingsnyje jį lydi mamos žodžiai: „Niekados nepamiršk savo šaknų.“ Gražūs, vertingi žodžiai. Bet tik tada, jei jie netampa besąlygiško paklusimo ženklu.

Sekdamas akimis jo judesius Mingžis susimąsto apie tai, ką šis pasakė ir ką tai reiškia: Neprivalai nieko daryti prieš savo valią./ Argi neprivalau? Argi neprivalome?/ Aplinkui jo tėvynainiai šnekučiuojasi ir juokiasi kirsdami pietus, o jų kasos guli jiems ant nugarų arba apvyniotos apie kaklus. Jiems nėra kada apie tai nė pagalvoti. Staiga Mingžis pajunta, kaip jo paties kasa jį ima slėgti ir tempti žemyn tarsi akmuo. Ji traukia jį prie žemės.

Dirsčiojimas per petį dėl deramo įvaizdžio visuomenėje, neetiškas opiumo verslas, kuomet pinigai tampa svarbesni už šalies gyventojų gyvybingumą, parinkta ne tik profesija, bet ir žmonės, su kuriais galima bendrauti – visa tai ir dar daugiau patiria knygos veikėjas. Taigi turbūt nenuostabu, kad ilgainiui jis savyje išugdo troškimą „išeiti už sienų“. Smalsumas veda į priekį ir tarp privalomų skaitinių Mingžis pamažu, nemačiomis įterpia Vakarų kultūros veikalus.

Tikras mandarinas, tikras vyras – jokių ašarų, viskas kaip buvę. Ponas Čajus didžiuojasi savo vaikaičiu, nepastebėdamas išblyškusio Mingžio veido, paraudusių akių ir sieloje įsiviešpatavusios tuštumos. Senolis dedasi nematąs šių fizinių pokyčių, o sielos išgyvenimai jam nė motais.

Kultūros, kurios atstovai pasiryžę užgrobti Kiniją dėl naudos sau. Tai su pertrūkiais tęsiasi kone visą amžių. Nors kažkada įtampa tarp rytų ir vakarų turi liautis. Ir liaujasi. Galiausiai, po svetimšalių atakų, Kinijoje įvertinama, kad, neatsisakant savo išpuoselėtos kultūros, iš vakarų galima perimti technologijas bei taip sustiprinti nusilpusią šalį. Romane artėjantis sutarimas tik nujaučiamas ir simboliškai perteikiamas tuo, kad Mingžio sesuo ruošiasi vesti atėjūną iš svetur.

„Šokančių žuvų trobelė“ nepateiks jums naujų istorinių faktų, tačiau per šeimos gyvenimą leis aiškiau suprasti ką patyrė to meto žmonės.

Iš anglų kalbos (taip, iš šios kalbos, o autorė kilusi iš Malaizijos) vertė Kristina Gudelytė, 344 puslapiai.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Jame aprašomas jauno menininko bastymasis Kristianijos gatvėmis (Knut irgi teko kęsti nepriteklius) neturint nei nuolatinės pastogės, nei nuolatinio pajamų šaltinio. Pagrindinis, nors dėl įvairių dėsningumų ne vienintelis šaltinis – rašymas. Tačiau, kai kiekviena diena pradedama galvojant ar šiandien bus ko pavalgyti, gerai rašyti tampa rimtu išmėginimu, juolab kad redakcijose ne visuomet palankiai žvelgiama į jo tekstus, kartais jie pernelyg sudėtingi skandalų ir pramogų ištroškusiai visuomenei, o kartais pieštukas tiesiog nebepaklūsta norimų idėjų išguldymui popieriuje.

Vos tik atsisėdu ant suoliuko ar žengiu kur žingsnį, tuoj mane apninka mažyčiai, menkučiai atsitiktinumai, niekingi mažmožiai, ir jie braunasi man į galvą, ir vėjais eina mano jėgos. Šuo, prabėgęs pro šalį, geltona rožė kokio nors pono atlapo kilputėje gali sukelti man visokių minčių ir ilgą laiką mane dominti. Kas man atsitiko? Negi Dievo pirštas nukrypo į mane? Bet kodėl kaip sykis į mane? Kodėl gi ne į kokį kitą žmogų, gyvenantį, sakysim, Pietų Amerikoje, jei jau be to negalima buvo apsieiti?

Už tokią susiklosčiusią padėtį atsakingiausias jaučiasi pats veikėjas, neišsenkančiu išdidumu vejantis šalin bet kokią pagalbą, po to besigraužiantis, nepaleidžiamas aštresnio nei kiekvienam įprasta pasaulio suvokimo, subtilaus jautrumo, nesumeluotai ir ryškiai atskleidžia mums kasdienybę su išduodančiais, klystančiais žmonėmis, su paprastumo padiktuotais atradimais. Net ir tie, kur nešioja nudilusius švarkus be sagų, myli.

Nešiotis po pažastimi žalią antklodę man pasidarė nesmagu; iš tikrųjų negalėjau visų akyse vaikščioti su tokiu ryšuliu. Ką pamanys žmonės? Ėmiau galvoti, kur čia man laikinai ją pasidėjus. Staiga dingtelėjo, kad galiu užsukti į Sembo parduotuvę ir paprašyti, kad antklodę man suvyniotų į popierių; mano ryšulys tuoj visai kitaip atrodys ir nebus gėda jo nešiotis.

Mąsčiau kuo šis Knut Hamsun romanas skiriasi nuo lengvesnio turinių knygų ir sumąsčiau. O gi tuo, kad čia aprašomomis situacijomis skaitytojui leidžiama pačiam pasidaryti išvadas ir ieškoti. Tai kaip į rankas įduotas bilietas laikinai pagyventi kito žmogaus gyvenimą. Taip, ne stebėti pro rakto skylutę, nes apstu vietos orumui.

Iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas, 137 puslapiai (visas rinkinys – 318 puslapių).

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

1. Kokiame istoriniame laikotarpyje specializuojiesi?

Sovietmetis, Lietuva, kultūra, kultūrinis elitas.

2. Ar žinai visą istoriją? Pavyzdžiui, ar žinai Indonezijos istoriją?

Apsaugok, Viešpatie! Kam to reikia? Be to, mano atmintis prasta. Nuoskilos, nuoplaišos, trupiniai iš pasaulio istorijos. Žinau per mažai, nors ir gana plačiai. Indonezijos – laaabai mažai. Beje, žinoti „visą istoriją“ neįmanoma. Ne tik dėl atminties – tai dar ir filosofinis klausimas, kas yra istorija.

3. Ar skaitai visas be išimties istorines knygas? Jei ne, kaip atsirenki?

Ne, toli gražu. Nėra nei noro, nei laiko. Skaitau per mažai (pastaruoju metu daugiau rašau, nei skaitau, tai nėra gerai). Istorikas dažnai skaito ne knygas, o jose kažko ieško – faktų, koncepcijų ir pan. Atranka – įvairi: kartais žinau, ko reikia, kartais tiesiog pakliūna į rankas nežinoma knyga ir pasirodo, kad gera. Be to, turiu biblioteką, artėjančią link 4000 knygų, tai rinktis yra iš ko . Kartais geriau paskaityti Th. Manną, nei kokį Lietuvos istoriko darbą apie konsulatus Švedijoje.

4. Kada dabartis pavirsta istorija?

Kada ji suvokiama, kaip tokia. Anksčiau kalbėta apie 50 metų, bet tai netikslu, nes skirtingiems žmonėms skirtingai atrodo, o vientiso kriterijaus nėra. Sovietmetis, Sąjūdis, nepriklausomybės atgavimas – jau istorija. Pernelyg daug kas pasikeitė.

5. Ar dirbi su pirminiais šaltiniais: laiškais, archeologiniais radiniais ir t.t.

O kaipgi? Svarbiausi man – atsiminimai (renku pats, ne tik skaitau). Dar svarbesni – dienoraščiai, laiškai, grožiniai kūriniai, spauda (tiesa, su ja beveik nedirbu) – tai, kas sukurta tiriamu laikotarpiu ir neiškreipta laiko bei pakitusių interpretacijų. Archeologija – ne (grožiuosi senovės Egiptu, bet daugiau estetine prasme).

6. Koks tavo metodas atsiminti datas ir pavardes? Ar vis dar zubrini naują dalyką, ar perskaitęs medžiagą išmoksti amžinam?

Jokio – ką jau prisimenu (mažai), tai prisimenu, ko ne – ne. Svarbiausia – žinoti, kur ieškoti, kai prireikia. Tuomet nepražūsi. Tikrai neturiu atminties: perskaičiau – prisimenu net puslapio išvaizdą (vienas kolega doktorantas turi). Beje, prasta atmintis turi savų pliusų – skatina mąstyti .

7. Ar buvo tavo karjeroje situacija, kai nežinojai kažko, kas istorikui profesionalui buvo privaloma žinoti? Ar buvo gėda?

Tokia čia ir karjera. Turbūt buvo, nors tokio atvejo ir neprisimenu. Gėda nebuvo – aš iš karto sakau, kad mano atmintis prasta. Nuo manęs tai nepriklauso. Taip kad neturiu ko gėdytis. Yra buvę ir per paskaitas, kad studentams sakau: neprisimenu, užkrito, gal kas žinote (amžius, kai sudegino J. Husą. Beje, vėl pamiršau, rodos,  XV a.).

8. Kiek istorijoje yra mokslo ir kiek ideologijos?

Tai neatsiejama. Istorija iš esmės yra ideologijos tarnaitė, vienokios ar kitokios. Jei tai suvoki, kažkiek lengviau atsiriboti, bet vis tiek lieka. Kuo mažiau istorikas suvokia savo ideologinį nulemtumą, tuo ryškiau jis ideologiškai angažuotas. Bet tai nereiškia, kad istorija – ne mokslas. Tiesiog visas visuomeninis gyvenimas yra persmelktas ideologijų.

9. Kokios merginos patinka?:)

Simpatiškos (tai ne gražių sinonimas) ir kūrybingos. Turi „užkabinti“ . Smulkiau neaiškinsiu.