Prieš išvykdama tikėjausi šio bei to, o pirmiausiai – laiko. Laiko savo lūkesčiams įgyvendinti. O kad būčiau nepuolusi į desperatiškas laiko paieškas ir bent šiek tiek pasidomėjusi ar šalyje, į kurią vykstu, laikas vertinamas… Tikriausiai nebūčiau tos šalies pasirinkusi. Ne per seniausiai perskaičiau knygą apie bendravimą (kur jos būta anksčiau?) ir atradau mintį, kad pasaulyje egzistuoja monochroninės ir polichroninės kultūros. Vienose viskas vyksta sekundžių tikslumu, gerbiamas žmonių laikas, viskas gana tikslu, o štai kitose – visi atsipūtę, niekur neskuba, neva mėgaujasi gyvenimu. Vienas man taip ir pasakė: „Relax, relax“. Nieko neturiu prieš mėgavimąsi gyvenimu, jei tas mėgavimasis netrukdo kitiems žmonėms, tačiau kai besimėgaujantys stabdo aplinkinių pažangą, brr.

Šiaip ką? Neįsivaizduoju nuo ko pradėti pasakoti bandant į vieną įrašą sutalpinti metus. Turbūt pastraipėlėmis pažersiu, jūs jau žiūrėkitės patys. Ir per daug asmeniškumų atskleisti nesinori, o visas gyvenimas ten juk kone vieni asmeniškumai.

Žinokit, ties šiais žodžiais stabtelėjau prieš toliau tęsdama įrašą ir pagalvojau, kad geriausia visko pernelyg nesuasmeninti sklaidant dienoraščius (gyvendama svetur užbaigiau prieš tai tik pradėtą vieną sąsiuvinį ir šiuo metu visai prie pabaigos antras) – juk asmeniškiau nei juose vis tiek nebus. Besklaidydama bandžiau atkreipti dėmesį į kintančią dvasios būseną – iš pradžių įprasti šūkavimai, stebėjimasis viskuo, kas aplinkui, nesuteikę progos kaip reikiant susivokti besant svetur, noras daryti, lėkti, pilnomis saujomis semti visas naujoves, kurias siūlo gyvenimas. Visa tai kuriam laikui užslopino adaptacinio laikotarpio pasekmes, kurias galiausiai vis tiek teko patirti. Kas per velnias tas adaptacinis laikotarpis? Nors nežinau, ar pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana pirmoji sugalvojo tokį palyginimą, bet jis bene geriausiai tai apibūdina: „Ryšys su Lietuva yra kaip kūdikio raištis su motina, kurio neįmanoma nukirpti.“.

Kaip pirštu į akį. Ryšys. Supratimas, kad kažką palikai. Tarsi dalį savęs. Ir tokia būsena šiek tiek vargina. Galbūt to nejunta besileidžiantys į trumpalaikes keliones ar nesantys tokie poetiški, tačiau visi kiti bet kokiu atveju šiuos jausmus patiria. Tikriausiai iš čia ir srautas pamėklišką išvykėlių įvaizdį kuriančių jų pačių komentarų. Kam išsyk į rankas nenukrito darbas, ką aplankė suvokimas, kad ir kitur gyvena žmonės, o ne stebukladariai. Per šiuos metus ir pati pasitikrinau – yra kur tobulėti. Planuoju dar kurį laiką tikrintis. Tobulėti. Gerai, kad jau supratau, jog tobulybė nepasiekiama, tačiau tobulėti tai nė kiek netrukdo.

Berašydama aukščiau esančią pastraipą darsyk žvilgtelėjau į įrašo pavadinimą ir markstydamasi prie jau esamo teksto prirašiau „I dalis“, nes supratau, kad į vieną įrašą viską sugrūsti sunkoka, nors ir kokie lėtapėdiški žmonės suptų, atrodytų tik ir tykantys kaip čia sunaikinus visus įsimintinesnius įvykius.

Tai tam kartui tiek. „Saldžių sapnų!“ – jei skaitysit prieš miegą, „Labas!“ – jei kitu metu. Grįšiu.

Šaltiniai: nuotrauka – www.thesecondhandrose.blogspot.ie

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Rockpile – Teacher Teacher (live TV 1980)

Kodėl tai turėtų būti kam nors svarbu? Manau, kad turėtų. Galit sakyti, ką norit, vis dėlto yra taip, kad tie mūsų tautiečiai, kurie savo šeimoje nėra susidūrę su emigracijos faktu, dažnai linkę priešiškai tai vertinti: „Ai, jiems pinigai svarbiausia, tautos išdavikai…“ ir t.t. ir pan. Prisipažinkit, ar nė sykio garsiai to neišsakėt ar bent mintyse nepagalvojot? Iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Išvykę buriasi į bendruomenes, nuolat skraido į Lietuvą atostogauti ar kitais reikalais, domisi šalies aktualijomis, palaiko artimus ryšius su saviškiais,  jų vaikai lanko lituanistines mokyklėles, kad neužmirštų gimtosios kalbos, žodžiu, visas spektras dalykų, leidžiančių suprasti, jog mes, išvykėliai, visada viena koja savo šalyje. Apie šiuos dalykus retai teužsimenama – gal kažkam naudinga kurti bejėgiškumo atmosferą?

Kadangi pamoka neišvengiamai priklauso nuo mokytojo asmenybės, galima netgi sakyti, kad pamoka – tai mokytojo vidaus atspindys, daug dirbau su savimi norėdama pasiekti kuo geresnį rezultatą. Nėra lengva išlaikyti gimtosios kalbos įgūdžius, susitinkant vos kelis sykius per savaitę, kai visą likusį laiką – tiek su bendraamžiais airiškose mokyklose, tiek už jų ribų yra bendraujama angliškai. Išgirsdavau įvairiausių naujadarų, tokių kaip:  „flagas“ ar  „maskė“. Tačiau kai paskutinę dieną viena mergaitė čiupo man už kojos ir sušuko: „Mokytoja, mes jūsų pasiilgsim ir lauksim grįžtant rudenį! Geros vasaros!!“, nors dar prieš tai rodė ragiukus reikšdama pasipiktinimą, kad mokytis jai labai sunku, supratau, jog visą šį laiką dirbau ne veltui. Vienas iš dalykų, apie kurį kalbu su vaikais, būtent ir yra elgesys su žmonėmis bei savęs pažinimas. Panašu, kad jie girdi. Nors tai darbas, kurio rezultatai matomi tik ateityje, noriu tikėti, kad bus gerai. Gerai. Gerai.

Ir svajote svajoju žvelgdama į puokštę, gautą dovanų atsisveikinant vasarai, apie dalykus, kurių kol kas neatskleisiu, bet tikiu, kad jie įvyks. Dirbant su mažamečiais nesunku virsti fantazuojančia neklaužada!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Tinklaraštį pradėjau rašyti tebestudijuodama universitete ir jau ketvirtus metus iš eilės jį pildau, nors universitetas sėkmingai baigtas. Buvau ir esu ganėtinai jauna arba kaip mėgstu išsireikšti – dar visai nesena. Kaip jau esu minėjusi: „Negaliu gyventi be įspūdžių. Ryte juos ryju. Kartais pagalvoju, kad vieną rytą atsibusiu be kojos ar be rankos kokiame nors užgesusio ugnikalnio krateryje. Man reikia visur dalyvauti, viską žinoti, matyti, girdėti ir taip toliau. Kuo daugiau, kuo tirščiau. Tirštuma apgaubia klonius ir miškus.“, „Naujos patirtys (skirtingai nei nauji, kaskart besikeičiantys draugai, surikiuoti pagal atliekamas funkcijas – vienas – pasivaikščiojimams po parduotuves, kitas – nenusisekusių santykių aptarinėjimams ar pan., to nesuprantu) mane nepaprastai traukia, tad kiekvieną dieną vaikštau plačiai atmerktomis akimis it koks vaikas ir laukiu, ką gi dar man padovanos gyvenimas.“. Tad kaip tokiu atveju galėčiau išlikti visiškai tokia pati? Suprantu, sulaukus penkiasdešimties asmenybė (kai kur minima, kad tai įvyksta sulaukus trisdešimties) daugmaž nusistovi ir iš savęs labai sudėtinga ką nors naujo nulipdyti, tačiau dabar… Be to, turiu daugybę užmačių, kurias norėčiau įgyvendinti ateityje, o tam reikalingas tikrai nemenkas žinių bagažas, tad kol dar kur kas lengviau save keisti, būtent tai ir darau, kad paskui netyčia nesigailėčiau nespėjusi į traukinį. O kadangi besikeisdama dar šį bei tą narciziškai rašliavoju, tą kaitą priversti stebėti ir kiti.

Bet jei jau pabandžius paieškoti kaltų (ko iš esmės visai nemėgstu), kodėl išvykę svetur tarsi transformuojasi? Kiek pastebiu, dauguma linkę pateisinti savo sprendimą – būna, išgirstu sakant: „Lietuvoj tas nusižudė, tą pavogė“ ir pan. Sakytum, fiksuojamos pačios blogiausios naujienos (aišku, nė nebandysiu neigti iš tikrųjų egzistuojančių problemų), kad, gink Dieve, nekiltų mintis grįžti TENAI. Tam iš tikrųjų labai padeda ir žiniasklaida. O aš ką? Kadangi planuoju įgyti mokytojo kvalifikaciją, vieną dieną sugavau save mąstančią: „Kažkaip labai daug apie švietimą pradėjo rašyti, net keista!!“ ir tik vėliau susivokiau, kad tai aš pradėjau ieškoti tokio pobūdžio naujienų! Labai taikliai šia tema viename interviu yra pasisakęs jaunasis režisierius Tadas Vidmantas: „Taip, čia yra visko, bet aš tų šiukšlių nematau, nes jų neieškau.“.

Nors pagrindinis dalykas sukėlęs perversmą galvoje išvykus svetur vis dėlto įvyko – tai suvokimas, kad ne aplink mane sukasi pasaulis, bet aš kaip mažytė planeta sukuosi aplink jį. Štai iš kur ta užsienyje gyvenančių lietuvių drąsa, apie kurią mėgstama kartkartėmis užsiminti. Štai čia aš ir prapuoliau. 

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

* * *

Saugus Tavo rankų uostas.

* * *

Tu tik pagalvok, mano nebylusis pašnekove, kaip dažnai būna sunku suprasti patį save, tad ką jau kalbėti apie kitą. Iš tiesų – koks nepaprastas darbas savęs ieškoti. Pasiklydusio. Kur? Ir dėl ko?

* * *

Ei, ar kas matėt pro šalį einantį mano vidų? Ne, ne vidurius, aš turiu omeny didingesnius dalykus. Žmogaus dvasią ar kaip ten ji. Konkrečiai – mano dvasią. Šiąnakt užmigau lyg ją dar turėdama, tačiau ryte atsibudau jausdamasi it nesava. Tuščia, nors lipk sienomis. Jokių naktinių šėlionių, jokios nemigo nakties. Tai prasidėjo be paaiškinamos priežasties. Taigi, išgėrusi puodelį kavos su pienu, nusprendžiau išeiti į miestą. Apsimuturiavau šiltesniais drabužiais, apsiaviau guminius batus, nes pro langą rodėsi, kad audringas vėjas bekyląs, ir iškurnėjau. „Gal ten rasiu savo dvasią ir akių spindesį susigrąžinsiu.“ – pamaniau. Nutolus vos keliasdešimt metrų nuo namų, prie manęs sustojo automobilis. Juodaodžių šeima domėjosi, kur rasti didįjį prekybos centrą. „Važiuokit tiesiai tiesiai, nežinau kiek laiko, bet važiuokit, po to nežinau ties kuriuo posūkiu pasukit į kairę ir rasit.“ – nurodžiau visai ne tą pusę, kurią derėjo. Nežinau kodėl. Be priežasties. Ėjau tolyn. Nespėjus nė kaip reikiant susiplanuoti tolimesnių dvasios susigrąžinimo žingsnių prie manęs priėjo anglakalbis senukas. „Ar jūs vokietė?“ – paklausė. „Ne, iš Lietuvos.“ – atsakiau. „O ar jūs kalbate vokiškai?“ – neatlyžo. „Ne, nekalbu.“ – sumurmėjau. „Keista, žinau, kad lietuviai kalba vokiškai.“ – pašnekovas nuoširdžiai nustebo. „Man irgi keista, nes to nežinojau.“ – mintyse susipainiojau. Senukas nutolo. Ar aš nutolau nuo senuko? Pala, kiek galima?! Aš ieškau savo dvasios. Dvasios, taip nesuprantamai prarastos. NDP. Iššifruoju – nesuprantamas dvasios praradimas.

Medžiai šiandien daugmaž tokie patys kaip vakar. Ir vis dėlto jie kitokie. Kita diena, prie kito metų laiko priartėjusios sekundės, sekundžių dalys. Aš taip pat kitokia. Praradusi dvasią. Sako, kad įvairios žmogaus ląstelės keičiasi ir auga iki gilios senatvės, o jo organizmas atsinaujina kas septynerius metus. Taigi Tavo senutėlė nuotrauka – tai tas pats kas kaimyno nuotrauka? Ir todėl su visais galima elgtis bet kaip, nes, senaties terminui įsigaliojus, išvengsi pasekmių? Plėšti pinigus iš bankomatų, lakstyti su automatu vidury baltos dienos ar draugą apgauti ir pasiplauti? Galima? Ar galima? Jei ką, blogiausiu atveju pabėgčiau iš kalėjimo ar išeičiau paleista už užstatą… Tai ar galima?

Varge, vargeli, kokios šventvagiškos mintys mane puola likus be dvasios. Dvasia, dvasia, negaliu be Tavęs. Negaliu be Tavęs gyventi. Darysiu viską, ką tik reikės – moralinius atsispaudimus, saviugdos atsilenkimus, net sielotyros pradžiamokslį išstudijuosiu nuo Ž iki A. Tik, prašau, sugrįžk. Tavo rankų uostas saugus.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Vaje, vaje… – ėmiau galvoti. – Tikrai kažkas bus. Nejaugi pagaliau pamatysiu žmones?! Kažkaip nusibodo ant šaligatvių plytelių gulinčius šunų kakučius skaičiuoti (rimtai – jų čia žiauriai daug)…“.  O ir šiaip jau daugiau nei pusmetį gyvenu Airijoje ir niekaip nesusitaikau su ta keista tuštuma. Žmonės lyg yra, bet jų, sakytum, ir nėra. Nesusitaikau su ta keista tuštuma, su apmirštančiu miestu vėlų vėliausiai kokią dešimtą valandą vakaro (nors įprastai kokią septintą ar aštuntą valandą vakaro). Kita vertus, gyvenam šiek tiek tolėliau nuo centro ir bariukų, gal ir dėl to taip keistai tylu. Vienas kitas automobilis kada ne kada pravažiuoja ir tik tiek. Kone kaimo idilė.

O paaiškėjus, kad ruošiamasi šią idilę sudrumsti, puoliau domėtis kas ir kaip. Pasidomėjau ir atradau, kad kovo 17 dieną visoje Airijoje švenčiama šios šalies globėjui Šv. Patrikui skirta diena. Tiesą sakant, ši tradicija populiari ir kitose pasaulio šalyse, kuriose gyvena bent šiek tiek airių. Kadangi turbūt neįmanoma nusipirkti airiško produkto be Airijos vėliavos ar bent jau užrašo  „100 % Irish“ (suprask, aukščiausios kokybės vietinė produkcija!), o kai kada tenka susidurti su šiokia tokia priešprieša atvykėliams (nesakau, kad visi tokie, bet pasitaiko), na, ir įvairūs kiti niuansai leidžia teigti, kad airiai labai labai savo kraštą mylintys žmonės. Taigi pagalvojau, kad kam jau kam, bet savo šalies globėjui šventę suruoš kaip reikiant ir parako netrūks.

Ir netrūko! Pirmas dalykas kritęs į akis pasukus centro link buvo žalia spalva. Perfrazuojant mūsų poetės Salomėjos Nėries vieno kūrinio žodžius: „Balta, balta, kur dairais…“ galima būtų drąsiai pasakyti: „Žalia, žalia, kur dairais…“ apibūdinant tenai išvystą žalumą. Ant galvų, veidų, paltų, rankose, ant žemės ir visur, kur tik galima. Spėju, kiekvienas doras airis neleido sau ateiti nors kiek nors nepažaliavęs. Kaip žinia, kartu su trilapiu dobiliuku bei leprikanais (mažais, storais, raukšlėtais veidais senukais) žalios spalvos akcentai laikomi svarbiausiais šios šventės simboliais.

Beje, kaip ir norėjau – pasiekus šventės centrą žmonių buvo daug! Gausybė. Šurmulio ir muzikos apsupty. Kai kurie vaikščiojo padrikai, matyt, ieškodami, patogesnės vietos įvykių stebėjimui, o gal šiaip smalsaudami ką gi tie prekeiviai naujo gali pasiūlyti, bet dauguma stovėjo palei kasmet rengiamo parado vietą – prie pagrindinių miesto gatvių. Bet ką čia… Gana tuščiažodžiauti, šitiek nuotraukų pripleškinau, pluoštelį ir Jums įmečiau, patys pasižiūrėkit ir įspūdį susidarykit.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“