Įrašo „Apie sėdimą ir „plaktukinį“ darbą“ komentarai

Ligita

Ligita — Wed, 12 Oct 2011 20:07:24 +0000

Zita, kaip smagu po ilgesnio laiko skaityt Jūsiškes mintis! Žiūriu ir judviem su Tašku įrašas patiko, net sutartinai sėkmės man palinkėjot Tai gyva aš, gyva.

kestuti d, kaip sau nori, bet nesutinku su Tavo nuomone.

Zita

Zita — Wed, 12 Oct 2011 03:53:52 +0000

Labai geras įrašas, Ligita. Visiškai tau pritariu. Galiu tik pridurti, kad žmonės patys suskirstę darbus į „baltus” ir „juodus” užsiprogramuoja save ir atima iš savęs galimybę mėgautis darbu. O juk tai yra svarbiausi.
Sėkmės, Ligita, tau, kad ir ką bedirbtum, kad ir kur bebūtum

kestutis d

kestutis d — Fri, 07 Oct 2011 19:34:32 +0000

juodas darbas – žemesnei klasei, baltas – aukštesnei. Jei aukštesnė klasė kartais gali nusileisti trumpam iki žemės ir pasidžiaugti ‘apčiuopiamo’ darbo prasmingumu, tai žemesnė klasė – deja negali. Taipgi Ligita – kelis mėnesius paravėti, kai žinai, kad tai baigsis – džiaugsmas. Tačiau jei žinosi, kad vien tik ravėsi visą gyvenimą (ar dirbi panašius ‘apčiuopiamus’ darbus), nes galva neveikia tiek, kad turėtum išsilavinimą – tai kitaip ta perspektyva atrodytų (nors prisitaikytum, ir nerūpėtų taip, greičiausiai)

.

Thu, 06 Oct 2011 07:55:37 +0000

Sunkus gal ne „plaktukinis”, o konvejerinis darbas- juk kasininkė, banko operatorė, ar net telekomunikacijų bendrovės vadybininkė dirba kaip prie konvejerio. Dar baisiau netgi- apdoroja ne kokius ten gelžgalius ar bulkutes, o gyvus žmones.
O tie būna įvairūs ir jie viršesni. Visi, alei vieno.

Reklamos vadybininko darbas šiuo atžvilgiu irgi kažkiek konvejerinis (rutinos prasme, juk iš esmės viskas kartojama) ir kliento viršenybės prasme.
Pasaulis margas, ypač mūsų beprotiškais laikais.
Amerikiečiai turi sąvoką – baltoji apykaklė, atseit, ne plaktukinį darba dirbanti. Japonasgi, sutikęs bendraklasį apie kurį 20 metų nieko negirdėjo, atsargiai aiškinasi ne „kokia apykakle” tas tapo, o kokioje firmoje jis dirba. Jei žinomoje- sėkmingas, nes apart darbo, turi visokių socialinių priedų.
Tarybų Sąjungoje buvo toks paradoksas- buvo triubijama apie garbingą VISOKĮ darbą, bet tikrovėje viskas buvo atbulai. Nors ir buvo skelbiama apie darbininkų hegemoniją, fizinis darbas buvo visų vadinams juodu.

Mūsuose ir nūnai baisiausia – viršūnė dirbti valdišką darbą ir kažką skirstant pasivogti sau…vardan tos…

Ligita, sėkmės Tau. Nepaisant nieko, rašyk. Šis Tavo tekstas tikrai geras.

Ligita

Ligita — Wed, 05 Oct 2011 19:33:46 +0000

Panašu, kad kreivarankis savo komentaru padarė išvadas visai diskusijai Šiaip nėra tokio dalyko kaip „ties kažkuo” pasibaigianti darbinė veikla, visi žinom kada viskas iš tikrųjų baigiasi, o iki tol galima bandyti ir bandyti, teko skaityti kaip 70 metų perkopę senukai į universitetus vaikšto.

O visgi ir iš kasininkės darbo galima šį tą „išspausti” – http://www.baltoslankos.lt/index.php?productID=813

Valentinai, nenoriu būt prie A. Užkalnio (nors per knygų mugę vos nesusidaužėm, kai jis šypsodamasis iki ausų išlindo iš vieno pristatymo, o aš kaip tik ėjau į kitą), tačiau malonu, jei po šitiek įrašų pagaliau sudominau!

kreivarankis

kreivarankis — Thu, 29 Sep 2011 18:50:14 +0000

Man tai dar bestudijuojant filosofiją teko vasarą padirbėti vištų darinėtoju, dažytoju ir braškių rinkėju. Tuos laikus irgi prisimenu kaip gana neblogus, ypač metą kai dirbau dažytoju – va ten tai buvo super. Į papjautas, nuskustas ir išdarinėtas vištas žiūrėdamas kažkaip nesijausdavau patenkintas. Į nuskintas braškes irgi. Bet tai buvo daugiau nei prieš 10 metų ir tuomet atlyginimų santykis buvo daug įspūdingesnis.
Dar vienas dalykas, manau, yra itin svarbus – kada „plaktukinis” darbas dirbamas. Juk, kiek prisimenu, daugelis vyresnių žmonių irgi visai smagiai prisimena išvykas į bulviakasius kolchozuose, nors nemanau, kad daug kas svajodavo ten likti visam gyvenimui. Tiesiog kai darai tai dar tuomet kai visas gyvenimas prieš akis ir net nepagalvoji, kad va ties šitom pučiamom taurėm, negyvom vištom, grėbiamais lapais jau ir baigsis tavo darbinė veikla.