Įrašo „„Ligi Dangaus“ jau šešeri“ komentarai https://www.ligidangaus.lt/%e2%80%9eligi-dangaus-jau-seseri/ Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus Fri, 19 Jan 2024 16:58:33 +0000 hourly 1 http://wordpress.org/?v=3.3.1 Ligi Dangaus https://www.ligidangaus.lt/%e2%80%9eligi-dangaus-jau-seseri/comment-page-1/#comment-279262 Ligi Dangaus Wed, 15 Apr 2015 01:34:34 +0000 http://www.ligidangaus.lt/?p=15347#comment-279262 Cituoju (ne save): „Nežinau :D Bet užsikepiau išsiaiškint :)“ (Otter) Cituoju (ne save): „Nežinau :D Bet užsikepiau išsiaiškint :) “ (Otter)

]]> Auksinis kardas https://www.ligidangaus.lt/%e2%80%9eligi-dangaus-jau-seseri/comment-page-1/#comment-278753 Auksinis kardas Mon, 13 Apr 2015 11:08:09 +0000 http://www.ligidangaus.lt/?p=15347#comment-278753 Viskas neaišku :-D :-D :-D Viskas neaišku :-D :-D :-D

]]> Ligi Dangaus https://www.ligidangaus.lt/%e2%80%9eligi-dangaus-jau-seseri/comment-page-1/#comment-278690 Ligi Dangaus Mon, 13 Apr 2015 01:56:10 +0000 http://www.ligidangaus.lt/?p=15347#comment-278690 Žinot, ką pastebėjau po šio komentaro? O gi tai, kad žodyne vietoj „ir kt.“ atsirado naujas reiškinys „parašyk man“, po to labai reikšmingai nukiūtinama po popieriais (pagauk esmę, jei gali) :) Žinot, ką pastebėjau po šio komentaro? O gi tai, kad žodyne vietoj „ir kt.“ atsirado naujas reiškinys „parašyk man“, po to labai reikšmingai nukiūtinama po popieriais (pagauk esmę, jei gali) :)

]]> Ligi Dangaus https://www.ligidangaus.lt/%e2%80%9eligi-dangaus-jau-seseri/comment-page-1/#comment-278687 Ligi Dangaus Mon, 13 Apr 2015 01:39:22 +0000 http://www.ligidangaus.lt/?p=15347#comment-278687 Pratęsiant pastarojo laikotarpio viešai skelbiamą ilgą monologą norėčiau patikslinti, kad šiandien viskas gerai, tačiau jei jaučiu ar matau šį tai apie ką norisi užsiminti, tai tiesiog imu ir nesusilaikau. Daug galvoju apie tai, kas aplink viską, svarstau, mąstau, pavyzdžiui, apie žmones ir jų pasirinkimus, tai gali užtrukti ir visą dieną. Gerai, susilaikau (ką galima spręsti iš tekstų publikavimo dažnio)... Šimtas ir viena priežastis kodėl. Žmogus yra neišsemiamas, todėl ieškoti pradėjus galima nenurimti tol, kol nerasi, jei ieškai. Turėdama omeny kitų mane žavinčių žmonių kūrybą mąstau, kad galėtų jie dažniau komunikuoti ar tai daryti per tarpininkus, jei jau yra užsiėmę savo darbu (savižudikiška veikla, pavyzdžiui) tuo metu, jog nenutrūktų ryšys su žmonėmis, nors reikėtų pradėti nuo savęs (nieko naujo ir nuostabaus). Džiaugiantis, kad yra tinklaraštyje esančius darbus vertinančių skaitytojų jaučiu ramybę ir tuo pat metu apgailestauju, jei kartais užsidegus ir galvojant apie piktus, tamsius potyrius imu savo energiją nukreipiu netinkama linkme. O nusivylusius žmogysta, kuri daug žada ir nieko, išskyrus tekstus, šiomis dienomis neduoda, linki atrasti jiems priimtinos veiklos, kad nesinorėtų man tarkuoti užpakalio (deja, kai kada to nusipelnau). Konkrečiau kalbant, jei nerandama darbo, skelbimų portalai atviri visiems, todėl ne čia rašantis žmogus kaltas dėl visko, kas atsitinka šlykštaus jūsų gyvenime, nors jam išties tai rūpi (rūpestį kiekvienas išreiškia taip, kaip moka ir supranta) žmonės. Galima parekomenduoti asmenį ar jį švelniai sukritikuoti, jei pačiam užtenka kompetencijos, nes nežinai, kaip tavo žodžiai paveiks skaitytoją. Apie ką aš kalbu? Apie tai, kad visi žmonės tą patį dalyką vertina skirtingai, todėl darant tai, nes tau tai svarbu ir prasminga, liūdna, kad tenka blogai pasijusti dėl aplinkinių. Nors triūsą atperka rezultatas. Prieš kurį laiką tinklaraštyje buvo paskelbta apklausa apie draugus ir joje ničnieko neatsispindėjo, nes mažai atsakymų. Sudėtinga iš to ką nors spręsti. Kita apklausa galbūt bus informatyvesnė. Matyti, kad reikia pasitempti. Atgalinio ryšio trūkumas, nes jei užduodi klausimą, tikiesi gauti atsakymą, jei pradedi kalbėti, tikiesi, kad būsi išgirstas ir pan. Dar atkreipčiau dėmesį į tai, kad su suaugusiais nereikėtų elgtis kaip su vaikais (taip rūpintojėliškai), gal tai išlikę nuo senų laikų, apgailestauju dėl to ir apgailestauju, kad ne visada pastebiu tai, kas gražu, pasinėrusi mintyse apie pasirinkimus ir žmones (kodėl būtent tai ir taip, o ne kas nors kitas ir kitaip bei pan.). Kadangi po tokios tylos ir aplaidumo vėl rašau (ne tik čia), užsiminsiu, kad transportas ir šypsena veide neturėtų apspręsti koks žmogus yra dirbdamas ir dar milijonai stereotipų, kuriais vadovaujasi žmonės, nors sakoma, kad jie be reikalo nesusiformuoja. Pratęsiant pastarojo laikotarpio viešai skelbiamą ilgą monologą norėčiau patikslinti, kad šiandien viskas gerai, tačiau jei jaučiu ar matau šį tai apie ką norisi užsiminti, tai tiesiog imu ir nesusilaikau. Daug galvoju apie tai, kas aplink viską, svarstau, mąstau, pavyzdžiui, apie žmones ir jų pasirinkimus, tai gali užtrukti ir visą dieną. Gerai, susilaikau (ką galima spręsti iš tekstų publikavimo dažnio)… Šimtas ir viena priežastis kodėl. Žmogus yra neišsemiamas, todėl ieškoti pradėjus galima nenurimti tol, kol nerasi, jei ieškai. Turėdama omeny kitų mane žavinčių žmonių kūrybą mąstau, kad galėtų jie dažniau komunikuoti ar tai daryti per tarpininkus, jei jau yra užsiėmę savo darbu (savižudikiška veikla, pavyzdžiui) tuo metu, jog nenutrūktų ryšys su žmonėmis, nors reikėtų pradėti nuo savęs (nieko naujo ir nuostabaus).

Džiaugiantis, kad yra tinklaraštyje esančius darbus vertinančių skaitytojų jaučiu ramybę ir tuo pat metu apgailestauju, jei kartais užsidegus ir galvojant apie piktus, tamsius potyrius imu savo energiją nukreipiu netinkama linkme.

O nusivylusius žmogysta, kuri daug žada ir nieko, išskyrus tekstus, šiomis dienomis neduoda, linki atrasti jiems priimtinos veiklos, kad nesinorėtų man tarkuoti užpakalio (deja, kai kada to nusipelnau).

Konkrečiau kalbant, jei nerandama darbo, skelbimų portalai atviri visiems, todėl ne čia rašantis žmogus kaltas dėl visko, kas atsitinka šlykštaus jūsų gyvenime, nors jam išties tai rūpi (rūpestį kiekvienas išreiškia taip, kaip moka ir supranta) žmonės.

Galima parekomenduoti asmenį ar jį švelniai sukritikuoti, jei pačiam užtenka kompetencijos, nes nežinai, kaip tavo žodžiai paveiks skaitytoją. Apie ką aš kalbu? Apie tai, kad visi žmonės tą patį dalyką vertina skirtingai, todėl darant tai, nes tau tai svarbu ir prasminga, liūdna, kad tenka blogai pasijusti dėl aplinkinių. Nors triūsą atperka rezultatas.

Prieš kurį laiką tinklaraštyje buvo paskelbta apklausa apie draugus ir joje ničnieko neatsispindėjo, nes mažai atsakymų. Sudėtinga iš to ką nors spręsti. Kita apklausa galbūt bus informatyvesnė.

Matyti, kad reikia pasitempti. Atgalinio ryšio trūkumas, nes jei užduodi klausimą, tikiesi gauti atsakymą, jei pradedi kalbėti, tikiesi, kad būsi išgirstas ir pan.

Dar atkreipčiau dėmesį į tai, kad su suaugusiais nereikėtų elgtis kaip su vaikais (taip rūpintojėliškai), gal tai išlikę nuo senų laikų, apgailestauju dėl to ir apgailestauju, kad ne visada pastebiu tai, kas gražu, pasinėrusi mintyse apie pasirinkimus ir žmones (kodėl būtent tai ir taip, o ne kas nors kitas ir kitaip bei pan.).

Kadangi po tokios tylos ir aplaidumo vėl rašau (ne tik čia), užsiminsiu, kad transportas ir šypsena veide neturėtų apspręsti koks žmogus yra dirbdamas ir dar milijonai stereotipų, kuriais vadovaujasi žmonės, nors sakoma, kad jie be reikalo nesusiformuoja.

]]> Ligi Dangaus https://www.ligidangaus.lt/%e2%80%9eligi-dangaus-jau-seseri/comment-page-1/#comment-278540 Ligi Dangaus Sun, 12 Apr 2015 06:01:43 +0000 http://www.ligidangaus.lt/?p=15347#comment-278540 Po išties sudėtingo laikotarpio vėl rašoma (šį kartą cenzūruota versija).   Nepasidalijote, tai tikriausiai nevyksta nieko, kuo norėtumėte dalytis arba tai turėtų būti šis tas išties pribloškiančio, kad patrauktų išlepusios publikos dėmesį. Gali būti ir valios trūkumas. Ar ne?   Dalytis įspūdžiais ir norint tai daryti išties kokybiškai reikia laiko, kurio žmonės niekada neturi, nors gal ne visada neturi, o tik taip atrodo (kiti prioritetai, dėl to juk pykti negalima, šeimą kažkaip išlaikyti reikia).    Veikiausiai ir vėl kalbu bendrybėmis. Prisimenate, kaip kadaise turėjote netgi vadinamąjį savo sąvartyno prieglobstį (ar tai jums po šio laikotarpio vis dar būtų įdomu ir prasminga?).   Besitikslindama ką reiškia žodis „bendrybė“, ėmiau ir radau tokią savitą mintį apie interneto šiukšles ir perlus, kuriais dalijamasi, tačiau kai tai daro žmonės, iš kurių diskusijos galų gale išsivysto šis tas, ką skaityti įdomu, vos vos pasigendu to, nors stovėti ten pat nesinori (gali būt tarsi toks pat, tačiau kažkuo vis kitoks, atsiskleidžiantis pamažu, gal net besiskleidžiantis it gėlės žiedas, ir tuo nepabosti - ar ne?).   Kaip čia geriau ir suprantamiau parašius: kai daugiau įvairios patirties, tai jautiesi  kur kas labiau susijęs su žmonėmis, apie kuriuos diskutuoji, pasirenki tokią kvailoką kalbėjimo manierą, kuri neužgautų kitų ir tuo pačiu jų neužgožtų, nes žmogystos, kuri rašo, išties daug ir ji niekur netelpa, tik tokie bandymai slegia.       Nors jei būta rašoma negalvojant apie tai, kaip parankiau ir kaip kas ką vertins po to, komentaras būtų kelių kilometrų ilgio ir juose būtų daug pasvarstymų apie tai ar pavalgėt, ar viskas gerai (dėl to, kad tų svarstymų tiek daug nėra, negaila, nes ir šį komentarą pilanti žmogysta taip pat mėgsta pavalgyti, gal net paryti kartais).   Kad ir kaip norėtųsi kiekvieną dieną prisidėti prie gerovės, tačiau juk žmonės yra daugmaž savarankiški ir gali patys susitvarkyti su juos užgriuvusiais sunkumais.   Ne visai nuoširdu, nes norisi, kad būtų rašoma ne tik turiningai, tačiau ir be gramatinių klaidų, todėl pernelyg sustyguota viskas, nors reakcija tai lyg staigi, pastūmėta motyvų, kurie glūdi žmogaus pasąmonėje neišspręstuose ar ne iki galo atsakytuose klausimuose (štai kaip moksliškai parašiau).    Dėl spontaniškumo galima likti be jokio kailio arba tiek užsidegama nuo noro sukurti kažkokį stebuklą, kad pačiame procese ir jo smagume užsisėdima (na, tarkim, atliekant kokį nors veiksmą bandai įsivaizduoti, kokio nors konkretaus žmogaus akis ir tada tiek plyšauji, klykauji it vaikas koks).   Sakytum, kad be vertybių ir principų jokių komentuojama (save turi omeny). Kur pasuks kas nors kitas ar pakreips, ten ir žingsniai bus žengiami. Iš tikrųjų taip nėra, tiesiog pastarosiomis dienomis dėl kūrybos šiek tiek nušokta nuo proto (įsivaizduojant, kad pavyko sukurti šį tą pulsuojančio, nors ir seno, tačiau ar būtinai tai, kas sena, jau yra ir beviltiškai pasenę, kaip galvojate?), nuo noro suprasti ir iki galo išsiaiškinti tą pasaulio nebaigtinumą ir grožį, kartais iš šalies beviltišką žmogaus siekį, jo pastangas atrasti savo vietą pasaulyje.   Arba būna, kad nenori ko nors daryti, todėl vis vengi, atidėlioji iki begalybės lyg niekaip nepajėgtumei susitaikyti su tikrove, kokia ji yra - esi vienas žmogus, o laikas taip greitai praeina, gerai, jei dar nepuoli graužtis, kad kažko nepadarei ar padarei netinkamai.   Vieninteliu pašnekovu bent jau laikinai lieka tavo kompiuteris, nes vis sunkiau pasitikėti žmonėmis, nors yra ir puikių asmenybių, nereikia perdėti.   Rašoma apie visa tai tik todėl, kad žinau, jog galbūt yra žmonių, kurie kaip tik šiuo metu ieško atsakymų į klausimus, į kuriuos sau jau atsakiau, todėl retsykiais vis dar gaištu laiką.   Grįžtant prie maisto (nei šiaip, nei taip :)). Keisčiausia, kad prisispausdini, tarkim, kokių nors skelbimų arba dalijiesi darbo pasiūlymais, o kiti, kuriems to reikia, ima ir praleidžia it to būtų nebuvę ar būtų akli. Arba iš karto reikia dalytis tuo, ką išgirsti, tačiau aplinkiniai riejasi vieni su kitais ir išgirsti, kad kvaila padėti žmogui ir linkėti jam ko nors gero, svyra rankos dėl to.   Ką daryti tokioje situacijoje?   Dar susimąsčiau apie tai, kad geriausia iš kito žmogaus nieko nesitikėti ir būti reikliu pačiam sau, tada žinosi, kad padarei tai, kas priklauso nuo tavęs. Bent jau išoriškai žmogus gali spinduliuoti tuo, kad gerai, o jo vidus kraujuoti.   Apsisunkina bendravimas dėl to kaip kada, turi būti pakankamai tvirtas žmogelis, kad gebėtum visame triukšme atrasti tai, kas svarbiausia būtent tau.   Aukščiau viskas utopiška, nes kaip minėta užpuola ašaromis persismelkusi savijauta retsykiais  it būtum ne žmogus, o kažin koks titanas, susimąstai („kam visa tai darai?“). Greičiausiai dėl to, kad tiki tuo, ką darai.   Kartais būtų galima ramiai mėgautis tuo, kas jau sukurta, pavyzdžiui, dalytis tuo, ką atrandame įvairiose erdvėse ir tai aptarti kaip anksčiau, tačiau susimąstyta, jog nesinori, kad tai būtų žingsnis atgal, jei jau tinklaraštis „Ligi Dangaus“.   Turiu omeny, kad žadėta kadaise, jog bus ieškoma informacijos apie tai kaip įvertinti komentatorių triusą (nors juk diskutuojama laisva valia) ir stabtelėta.   Po išties sudėtingo laikotarpio vėl rašoma (šį kartą cenzūruota versija).
 
Nepasidalijote, tai tikriausiai nevyksta nieko, kuo norėtumėte dalytis arba tai turėtų būti šis tas išties pribloškiančio, kad patrauktų išlepusios publikos dėmesį. Gali būti ir valios trūkumas. Ar ne?
 
Dalytis įspūdžiais ir norint tai daryti išties kokybiškai reikia laiko, kurio žmonės niekada neturi, nors gal ne visada neturi, o tik taip atrodo (kiti prioritetai, dėl to juk pykti negalima, šeimą kažkaip išlaikyti reikia). 
 
Veikiausiai ir vėl kalbu bendrybėmis. Prisimenate, kaip kadaise turėjote netgi vadinamąjį savo sąvartyno prieglobstį (ar tai jums po šio laikotarpio vis dar būtų įdomu ir prasminga?).
 
Besitikslindama ką reiškia žodis „bendrybė“, ėmiau ir radau tokią savitą mintį apie interneto šiukšles ir perlus, kuriais dalijamasi, tačiau kai tai daro žmonės, iš kurių diskusijos galų gale išsivysto šis tas, ką skaityti įdomu, vos vos pasigendu to, nors stovėti ten pat nesinori (gali būt tarsi toks pat, tačiau kažkuo vis kitoks, atsiskleidžiantis pamažu, gal net besiskleidžiantis it gėlės žiedas, ir tuo nepabosti – ar ne?).
 
Kaip čia geriau ir suprantamiau parašius: kai daugiau įvairios patirties, tai jautiesi  kur kas labiau susijęs su žmonėmis, apie kuriuos diskutuoji, pasirenki tokią kvailoką kalbėjimo manierą, kuri neužgautų kitų ir tuo pačiu jų neužgožtų, nes žmogystos, kuri rašo, išties daug ir ji niekur netelpa, tik tokie bandymai slegia.    
 
Nors jei būta rašoma negalvojant apie tai, kaip parankiau ir kaip kas ką vertins po to, komentaras būtų kelių kilometrų ilgio ir juose būtų daug pasvarstymų apie tai ar pavalgėt, ar viskas gerai (dėl to, kad tų svarstymų tiek daug nėra, negaila, nes ir šį komentarą pilanti žmogysta taip pat mėgsta pavalgyti, gal net paryti kartais).
 
Kad ir kaip norėtųsi kiekvieną dieną prisidėti prie gerovės, tačiau juk žmonės yra daugmaž savarankiški ir gali patys susitvarkyti su juos užgriuvusiais sunkumais.
 
Ne visai nuoširdu, nes norisi, kad būtų rašoma ne tik turiningai, tačiau ir be gramatinių klaidų, todėl pernelyg sustyguota viskas, nors reakcija tai lyg staigi, pastūmėta motyvų, kurie glūdi žmogaus pasąmonėje neišspręstuose ar ne iki galo atsakytuose klausimuose (štai kaip moksliškai parašiau). 
 
Dėl spontaniškumo galima likti be jokio kailio arba tiek užsidegama nuo noro sukurti kažkokį stebuklą, kad pačiame procese ir jo smagume užsisėdima (na, tarkim, atliekant kokį nors veiksmą bandai įsivaizduoti, kokio nors konkretaus žmogaus akis ir tada tiek plyšauji, klykauji it vaikas koks).
 
Sakytum, kad be vertybių ir principų jokių komentuojama (save turi omeny). Kur pasuks kas nors kitas ar pakreips, ten ir žingsniai bus žengiami. Iš tikrųjų taip nėra, tiesiog pastarosiomis dienomis dėl kūrybos šiek tiek nušokta nuo proto (įsivaizduojant, kad pavyko sukurti šį tą pulsuojančio, nors ir seno, tačiau ar būtinai tai, kas sena, jau yra ir beviltiškai pasenę, kaip galvojate?), nuo noro suprasti ir iki galo išsiaiškinti tą pasaulio nebaigtinumą ir grožį, kartais iš šalies beviltišką žmogaus siekį, jo pastangas atrasti savo vietą pasaulyje.
 
Arba būna, kad nenori ko nors daryti, todėl vis vengi, atidėlioji iki begalybės lyg niekaip nepajėgtumei susitaikyti su tikrove, kokia ji yra – esi vienas žmogus, o laikas taip greitai praeina, gerai, jei dar nepuoli graužtis, kad kažko nepadarei ar padarei netinkamai.
 
Vieninteliu pašnekovu bent jau laikinai lieka tavo kompiuteris, nes vis sunkiau pasitikėti žmonėmis, nors yra ir puikių asmenybių, nereikia perdėti.
 
Rašoma apie visa tai tik todėl, kad žinau, jog galbūt yra žmonių, kurie kaip tik šiuo metu ieško atsakymų į klausimus, į kuriuos sau jau atsakiau, todėl retsykiais vis dar gaištu laiką.
 
Grįžtant prie maisto (nei šiaip, nei taip :) ).

Keisčiausia, kad prisispausdini, tarkim, kokių nors skelbimų arba dalijiesi darbo pasiūlymais, o kiti, kuriems to reikia, ima ir praleidžia it to būtų nebuvę ar būtų akli. Arba iš karto reikia dalytis tuo, ką išgirsti, tačiau aplinkiniai riejasi vieni su kitais ir išgirsti, kad kvaila padėti žmogui ir linkėti jam ko nors gero, svyra rankos dėl to.
 
Ką daryti tokioje situacijoje?
 
Dar susimąsčiau apie tai, kad geriausia iš kito žmogaus nieko nesitikėti ir būti reikliu pačiam sau, tada žinosi, kad padarei tai, kas priklauso nuo tavęs. Bent jau išoriškai žmogus gali spinduliuoti tuo, kad gerai, o jo vidus kraujuoti.
 
Apsisunkina bendravimas dėl to kaip kada, turi būti pakankamai tvirtas žmogelis, kad gebėtum visame triukšme atrasti tai, kas svarbiausia būtent tau.
 
Aukščiau viskas utopiška, nes kaip minėta užpuola ašaromis persismelkusi savijauta retsykiais  it būtum ne žmogus, o kažin koks titanas, susimąstai („kam visa tai darai?“). Greičiausiai dėl to, kad tiki tuo, ką darai.
 
Kartais būtų galima ramiai mėgautis tuo, kas jau sukurta, pavyzdžiui, dalytis tuo, ką atrandame įvairiose erdvėse ir tai aptarti kaip anksčiau, tačiau susimąstyta, jog nesinori, kad tai būtų žingsnis atgal, jei jau tinklaraštis „Ligi Dangaus“.
 
Turiu omeny, kad žadėta kadaise, jog bus ieškoma informacijos apie tai kaip įvertinti komentatorių triusą (nors juk diskutuojama laisva valia) ir stabtelėta.
 

]]> . https://www.ligidangaus.lt/%e2%80%9eligi-dangaus-jau-seseri/comment-page-1/#comment-276828 . Mon, 06 Apr 2015 06:53:44 +0000 http://www.ligidangaus.lt/?p=15347#comment-276828 ..."išeiti iš savo pačių komforto zonos, iš tingumo ir abejingumo, kurie mus sulaiko, ir eiti ieškoti tiesos, grožio ir meilės“, – sakė Pranciškus." Su Šv. Velykomis, Ligita. Smagu, kad VĖL rašai: http://img.najmama.sk/stories/Ilustracne/velka_noc_svet_4.jpg …”išeiti iš savo pačių komforto zonos, iš tingumo ir abejingumo, kurie mus sulaiko, ir eiti ieškoti tiesos, grožio ir meilės“, – sakė Pranciškus.”

Su Šv. Velykomis, Ligita. Smagu, kad VĖL rašai:

http://img.najmama.sk/stories/Ilustracne/velka_noc_svet_4.jpg

]]>