NaktisNusliuogiau nuo šviečiančio pakelės žibinto. Nereikėjo sliuogti, bet nusliuogiau ir gana. Tam, kad pasistiprinusi pakilčiau iš naujo. Buvo rugpjūtis. Apsikabinę miegantys ant žolės – galvą kilstelėjo tik vos vos man praeinant – o kam reik daugiau, niekas gulinčių nemuša, ir tėčiai grįžtantys pas savo mažas, mažas dukreles savo su lengvai, vasariškai supintomis kasomis (žiedas plaukuos?), ir ant suoliuko sėdinčios močiutės, kalbančios apie tai, kas, su kuo, kada ir kaip, ir ledai, ledai, ledai, jau suvalgytų ledų popierėliai, didžiulį maišą šalia parduotuvės sandėlio mačiau – nejaugi tarp jų ir mano, tie karameliniai, tie glaistyti, grįždama juk galėjau įmesti, arbūzams ne visada prisiruošiu, o tas ponas prisiruošia, pardavėja net klausė: „Tai ir šis visas jūsų?“, „Taip, mano.“ – atsakė ir ničnieko daugiau nebesakė, išėjo. Diena su naktim susimaišė, kaip karšta, tai bent. Užtat troleibusai neįstrigs ant kalno pusny vidury kelio, nereikės visiems sueiti į patį galą (buvo buvo, prisimenu), kad suformuotumėm reikiamo svorio bendrą gniutulą, nors savaip linksma patirtis, neslėpsiu. Ir nesislėpsiu – galiausiai vėl atsiplėšiau nuo žemės, nes panorau būt kuo arčiau žvaigždžių. Sako, jos krenta, norai pildosi. Sugalvojau. Tąkart.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“