Klonai, blizgučiai, Lietuva ir paprasta pasaka apie meilę

17 Geg 2009 Kategorija: kultūra

alexanderrybak1 „Years ago, when I was younger,/I kinda liked a girl I knew…“ – pradėjo dainuoti Alexander Rybakovas ir salė išsyk patenkinta suošė. Šypsena padabino ir mano veidą. O ar galėjo būti kitaip? Gi toks charizmatiškas, be galo simpatiškas puikaus balso vaikinukas negalėjo būti nepastebėtas. Tiesiog negalėjo. Būtent todėl ir išsiveržė į priekį palikdamas visus savo konkurentus užnugaryje. Būtent todėl šiemet jis ir laimėjo „Eurovizijos“ konkursą.

Su broliu išsirinkom dainas, kurios, mūsų manymu, paklius į geriausiųjų dešimtuką. Deja, emocijos užvaldė ir nelabai spėjau sulyginti gautų rezultatų, bet pažadu, kad kai tik oficialūs finalo rezultatai bus paskelti internetiniame puslapyje www.eurovision.tv aš padarysiu suvestinę ar daug atitolom nuo realybės. Beje, prisimenu, kad į trejetuką patekusios šalys buvo ir mano dešimtuke. Tiesa, ne visos pasiskirstė taip, kaip dabar yra… Tikras trejetukas: 1) Norvegija 2) Islandija 3) Azerbaidžanas. Mano trejetukas: 1) Norvegija 2) Lietuva 3) Didžioji Britanija. Kitų išsirinktų dalyvių į vietas neskirčiau, bet taip, tiek Islandija, tiek Azerbaidžanas buvo manajame dešimtuke. Pastarojo vertinimo kriterijai? Keli. Pavyzdžiui, daina patinka, nebūtinai daina patinka, bet tikėtina, kad ji pateks į aukštą vietą. Štai taip. Būkit kantrūs ir vėliau paskelbsiu ar esu geras totalizatorius.

O dabar… Reikėtų imtis vertinti Lietuvos atstovo Sasha Son(g) pasirodymą. Manau, kad jis buvo labai geras. Broliui juokiausi: „Mes kaip visada pasirodėme inteligentiškai.“ Per inteligentiškai Eurovizijai. Argi aš jums prieš kelias dienas nesakiau, kad laikas parodyti pasauliui, kad mokame būti džiugūs? Europai nereikia mūsų liūdesio. Nereikia. Prisiminkim sarkazmu persisunkusį grupės „LTUnited“ pasirodymą. Patekome į šeštąją vietą. Nebūdami liūdni. Nejaugi ir tai mums nieko nesako? Tai nereiškia, kad turime griebtis cirko. Priešingai – griebkimės paprastumo. Negalvodami, kad Europai turime pasirodyti įmantrūs, protingesni už visus kitus (to netaikau kažkam konkrečiai, prašom neįtarinėti) ar pan. Eikime į Europą kaip pas gerus draugus. Norėdami meiliai visus apkabinti.

Darius Užkuraitis nuolat kartoja: „Kaimynai, kaimynai…“, bet aš šiandien pagalvojau: „Vien tik kaimynų balsų užtenka, jei norime patekti į gana aukštą vietą, bet jei norime laimėti, to neužteks. Netikit? Tai kodėl tada kiekvienais metais laimi vis kita šalis, o ne ta pati, palaikanti artimiausius santykius su kaimynais?“

Humoristiška pabaigos pradžia. Broliui (ir ne tik jam) sakiau: „Jei Sasha Son(g) nepateks į dešimtuką, po penkerių metų aš dalyvausiu Eurovizijoje. Kad laimėčiau.“ Ir net smulkiai išdėsčiau vizualinį pateikimo planą… Dabar beliko tik išmokti dainuoti…

Papildymas: Esu gana geras totalizatorius:) Iš dešimties aukščiausiai pakilusių dainų atspėjau… Septynias! Brolis šešias.

Šaltiniai:
nuotrauka – http://gfx.dagbladet.no

Finansines problemas išspręsime… Batonais

16 Geg 2009 Kategorija: spektras

finansinek Rastas sunkmečio kaltininkas. Jis minkštas, gelsvos spalvos ir… Valgomas. Tai ne kas kitas, o jo Didenybė Batonas. Aišku, dabar pasirodysiu neišmanėlė, nes, spėju, šį kaltininką jūs jau seniausiai žinot, gal net ir dabar kramsnojat, bet ką aš galiu padaryt, kad pastaruoju metu esu nuklydusi nuo batoniškų reikalų. Taip, esu kalta, kad nebepateisinu mokykliniais laikais turėtos „bulkinės“ ir „batoninės“ pravardės, tačiau niekaip negaliu savęs performuoti. Na, bent jau negalėjau… Iki šiandien. Kodėl? Paprasčiausiai suvokiau vienos iš Lietuvos kepyklų manevrą į rinką paleisti batoną pavadinimu „Finansinė krizė“ (atsiprašau, kad keikiuosi, situacija privertė). Įsigilinkit ir jūs – 1) pavadinkim kepinį – „Finansinė krizė“, 2) paleiskim išvežiot po visas parduotuves, 3) išvarginti pirkėjai atras jį lentynoj, nudžiugs, jog sunkmetis viso labo yra tik tokio masto (300 gr) ir patenkinti grįš namo… Spręsti problemų. Kaip? Godžiai, pasalūniškai sumaitoti su pienu, arbata, o gal – sėdėdami gamtoje su sviestu, dešros griežiniais bei pomidorais ant viršaus… Niam niam. Dar krimst. Ir dar vieną. Kad nebeliktų. O švenčiausioji batono rieke, o žemės ir žmogaus rankų vaisiau, dėkojame už viską ką tu mums teiki!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

 

Kino filmas „Angelai ir demonai“

15 Geg 2009 Kategorija: kultūra

Religija ar mokslas – kas svarbiau? Ką gali žmogaus protas?

„Angelai ir demonai“ – kraują stingdanti atmosfera, Tomas Hanksas, keisčiausi siužeto vingiai, daugiau nei dvi valandos kino teatre žiūrint tiek į ekraną, tiek į šalimais sėdinčią merginą nuo žiauresnių vaizdų vis slepiančią savo veidą po striuke.

Spragintų kukurūzų nepirkau, sėdėjau devintoj eilėj per vidurį, aj ką ten… Į šį kino filmą ėjau tik į savo mėgstamiausią aktorių pažiūrėti. Tiesa, anksčiau žiūrėtas „Da Vinčio kodas“ mane nuvylė. Maniau – kur jie, po velnių, įkišo Tomą Hanksą?!!! Tą protingai kvailą Forestą Gampą, tą pasiklydėlį Čaką Nolaną, tą ŽIV užsikrėtusį vyriškį iš „Filadelfijos“, tą… Žodžiu, buvau pakraupusi tokiu Tomo karjeros posūkiu, be to, ir pats filmas pasirodė pernelyg kompiuterinis, visiškai be emocijų.

Tokių minčių vedama ėjau į „Angelus ir demonus“. Siekiau revanšo. Ir, rodos, jiems (na tiems kino industrijos meistrams) šįsyk pavyko. Žiūrėdama nenuobodžiavau, negalvojau, kad žiūriu į robotus, o ne žmones ir netgi pasisėmiau įvairių minčių gilesniems apmąstymams.

Beje, kino filmo pabaiga mane itin nustebino. Įsivaizduokit – po vieno stulbinančio įvykio apsiašarojau, spėjau pamanyt: „Kaip gražu“ ir jau kėliausi nuo kėdės, bet staiga – bam! – į siužetą buvo įpinti intriguojantys ir netikėti pokyčiai. Še tau, kad nori! Meistriškai sužaista. Tiesa, būčiau užpykusi, kad mane taip apmovė, bet padėtį išgelbėjo tokie žodžiai (cituoju iš atminties): „Religija turi ydų. Be tik todėl, kad jų turi žmogus.“

Žodžiu taip – jei susigundysit pažiūrėt, prieš eidami nusiteikit, kad bučinių nebus, vos sugaudysit įvykių tėkmę, herojai kalbės jums nesuprantamais (o gal suprantamais?) terminais ir pamatysit negražių dalykų.

O žinot, manau, jog šįsyk už „Da Vinčio kodą“ buvo geriau dar ir dėl to, kad aktoriai buvo išraiškingesni. Netgi pamačiau taip lauktų Tomo Hankso firminių veido mimikų.

Ar esu rašytojo Dan Browno kūrybos fanatikė? Tikrai ne. Neskaičiau nė vienos jo knygos. Tyčia. Ir tikriausiai neskaitysiu. Gėda? Na, tai jau būtų atskira tema…

470_happinessTaip, liūdesio reikia. Jo reikia, kad viską apmąstytum, susivoktum savyje. Tačiau liūdesys neturi mūsų pribaigti. Būtent todėl oficialiai skelbiu iniciatyvą – „Pasaulis be liūdesio, pasaulis su viltimi“. Nuo šiol tegul gegužės 13-oji (ironiška… velnio tuzinas) tampa šventine diena, per kurią būsime ypatingai džiugūs, daugiau nei įprasta šypsosimės aplinkiniams ir… net jei atrodys, kad viskas krenta iš rankų ir nebeverta stengtis judėti į priekį, mes nepasiduosim.

Nagi – parodykim pasauliui, kad tie niurgzliai lietuviai moka džiaugtis ir sunkmečio akivaizdoje išlieka veiklūs bei gyvybingi:)

Prie šios iniciatyvos gali prisijungti visi – komentatoriai, tinklaraštininkai, kiti virtualaus ir realaus pasaulio veikėjai. O aš, kad jums būtų drąsiau reikšti savo teigiamas mintis, el. paštu penkiems tinklaraštininkams uždaviau klausimėlį: „Kas tave pradžiugina ir suteikia noro aktyviai veikti net ir pačią tamsiausią dieną?“ Jie mielai sutiko pasidalinti savo mintimis. Taigi prieš jūsų akis – Liutauro, Foxxy, Lauros, Aurimo ir Mantvydo pasisakymai. Pasisakykit ir jūsx))

Kas tave pradžiugina ir suteikia noro aktyviai veikti net ir pačią tamsiausią dieną?

Liutauras, http://liutauras.wordpress.com: Na, klausimas pakankamai platus. Ir jautrus. Kiekvienas skirtingai ieško išeities iš tamsiausios dienos. Gerai, kad tai tebūna viena diena, o jei tai savaitė, mėnuo? Aš iš tokių tamsiausių dienų lipu labai įvairiai. Viskas priklauso nuo to, kas tokią situaciją sąlygojo, kokiu gyvenimo tarpsniu ji atsirado ir t.t. Nemanau, kad yra kažkokia panacėja nuo visų „ligų” ir negandų. Bet turiu būdą (vaistą), kuris daugmaž MAN tinka visoms situacijoms. Visų pirma noriu pasakyti, kaip aš supratau klausimą (temą): kokių veiksmų imuosi, kas man suteikia džiaugsmo ir vilties liūdesio, nusivylimo, nevilties dieną.Taip aš suprantu pačią tamsiausią dieną. Žinoma, jei nekovoti su liūdesiu, neviltimi ir nusivylimu tai gali peraugti į depresiją… Bet ne apie tai dabar (niekaip negaliu prieiti prie konkretaus atsakymo, labai atsiprašau). Taigi…
Visų pirma aš bet kokiose situacijoje bandau ir noriu įžvelgti:
1) gerąją pusę: ko galiu pasimokyti iš tam tikros ir konkrečios situacijos, t.y. kokią naudą aš gausiu;
2) pagalvoju, kad visada gali būti dar blogiau;
3) suprantu, kad nieks nevyksta be priežasties (suprask teisingai – nesu fatalistas);
4) kadangi esu tikintis, dėkoju Dievui už tai, ką turiu: draugus, darbą, šeimą, tėvus, įvairias galimybes ir t.t. Nustebsi, kiek gerų dalykų pamatai ir atrandi dėkodamas.
5) nusiraminęs ieškau sprendimo, kaip išspręsti susidariusią padėtį.

Svarbiausi dalykai, kuriuos norėčiau pabrėžti, yra savigailos nebuvimas ir tikėjimas. Jei žmogus puola į savigailą… tada būna labai sunku. O be tikėjimo man apskritai yra sunku. Nenoriu pasirodyti kategoriškas, bet tikėjimas neatsiejamas nuo vilties. Kiekvienas tiki skirtingais dalykais…vienas tiki sėkme, kitas pinigais, trečias Dievu ir t.t.
Nežinau, kiek atsakiau į klausimą, bet tiek trumpai nesileidžiant labai į smulkmenas:)

Foxxy, http://komiksuose.blogspot.com: Dievaži.. Ėėė… Pala, leisk pagalvot. Kol neužmigau. Amm.. Na, tradiciškai gal pasakyčiau, kad draugai, geras oras, optimistiškas nusiteikimas ar dar kas nors, bet dabar pasiraususi giliau, prisiminiau, kad visada smagu ko nors imtis, kai esu paskatinta, padrąsinta, pagirta. Tai suteikia pasitikėjimo savimi, o kai toks dalykas apsilanko, gali padaryti viską. Taip pat, kai aplanko įkvėpimas. O tai labai neprognozuojamas ir nesupaisomas daiktas. Kartais jis ateina perklausius kokią dainą, pamačius filmą ar tiesiog apie ką nors labai stipriai galvojant. Kartais spyris užpakalin ko nors imtis, gali būti ir bet koks mielas menkniekis, pokalbis su seniai matytu draugu, na žodžiu, kažkas tokio, kas prisegtų šypseną veidan:)

Laura, http://objective.lt:
Manau kūryba ir aktyvi veikla yra gyvybiškai reikalingos sritys kiekvienam iš mūsų. Mane džiugina nudirbti darbai, kuriuos esu suplanavusi padaryti per dieną, nes tada atsiranda noras dirbti toliau. Kaip atrasti norą dirbti, kurti ir nuo to nepavargti? Į šitą klausimą labai taikliai atsakė mano tikimybių dėstytojas, išvertęs rusišką posakį, kad žmogui reikia sukurti šuniškas sąlygas, kad jis galėtų kažko pasiekti. Kai esam viskuo pertekę – netenkam ryžto ir svajonių. Tad jeigu kas manot, kad neturit laiko darbams – užsikraukit dar daugiau veiklos ir pamatysit, kaip galima išmokti planuoti laiką ir kaip džiugina gauti rezultatai:)

Aurimas, http://batlius.blogas.lt/: Prisimenamas noras, ugdyti save. Turbūt tai užprogramuota mano biologinėje prigimtyje, arba kiti žmonės įskiepijo šią savybę.
Teigiami netikėtumai, nes tuomet įgauni naujų pojūčių ir tai paprasčiausiai padeda.
Žavios asmenybės. Bendravimas su jomis.
O kartais dar ir puodelis ryto laimės, arbata teigiamų emocijų arba kava su šokoladu, kuris gali suteikti pakilias emocijas:)

Mantvydas, http://www.skaitom.lt: Mane pradžiugina JI. Noro aktyviai veikti suteikia apmąstymai. Aš tiesiog įsivaizduoju koks aš norėčiau būti žmogus po 10 metų, kaip gyventi, ką turėti ir tiesiog tai suteikia man stimulo kažko siekti net ir pačią tamsiausią dieną. Kartais būna jog tai nepadeda, todėl aš galiu drąsiai pasakyti, kad aš neturiu nieko kas galėtų mane motyvuoti, tik aš pats stumiu save į priekį.

Šaltiniai:
nuotrauka – http://www.smh.com.au

Perlos poezijos skyrelis. Permainų dėžės

12 Geg 2009 Kategorija: ant debesies

Mano katytė Perla tapo poete:)

Kreivai ir tiesiai iš dangaus

Ant baltai vienišo žmogaus

Užkrito begalės reikšmingų

Sunkiasvorių, išmintingų

Permainų dėžių.

Ir aš jaučiu

kad šįsyk –

jam pasiseks

ir nebeteks

voliotis

koliotis

grabaliotis

seiliotis

tapšnotis

ir…

- tuščiai svajoti –

nes aš už jį sergu.

Eksperimentai užmaršty… Dabar vykdau mainus

11 Geg 2009 Kategorija: naujienos

liekneti

Mano lieknėjimo eksperimentas apie kurį rašiau kovo 31-ąją jau seniai išėjo ir nebegrįžta… Liko tik 208 puslapių Allen Carr knyga „Lengvas būdas sulieknėti“.

Ir? Norėčiau ja atsi… Tfu, norėčiau šią knygą mainyti į kokią nors kitą.

Jeigu jūs turite pasiūlymų, rašykit.

P.S. Šio įrašo nederėtų laikyti nei reklama, nei antireklama. Paprasčiausiai turiu tai, ko man nereikia, bet galbūt reikia kitiems.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

 

Sveiki,


Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.

Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.

* yra papildomų sąlygų:)

Ligita


Welcome,


You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.

I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.

* There are additional conditions:)

Ligita

Nori susirašinėti popieriniais laiškais? Palik savo kontaktus žemiau. Arba rašyk el. paštu: ligita@ligidangaus.lt

Tavo vardas

Klausimas

captcha

Saugos kodas

    Prenumeruok RSS

    Įrašyk savo el. paštą

  • Balsavimas

  • Tapk gerbėju

    Ligi Dangauson

    Darbai

    Radai klaidą? Pranešk.

    Kategorijos

    Archyvas

    Tinklaraščiai, batai ir sausainiai :))

    Poko.lt