Apie tai kalbama diena iš dienos. Kri.. Kri… Garsiai nesakysiu to žodžio, nes man jis jau tapęs keiksmažodžiu, o aš keikiuosi tik kai labai supykstu. Tebūnie sunkmetis. Taigi. Visur girdime garsiai konstatuojant kaip katastrofiškai mes gyvename – žmonės masiškai atleidinėjami iš darbo, ir taip mažos algos mažinamos dar labiau, „šaunieji“ seimūnai panaikina lengvatas leidėjams nė nepagalvodami, kad šitaip užkerta kelią jauniems talentams prasimušti, muzikantai rengia piketus prie seimo, nes nenori būti apkrauti milžiniškais mokesčiais ir t.t. ir pan. Jeigu įsiklausytume į tokias kalbas, mums nebeliktų nieko kito kaip tik slėptis po lapais. Kadangi žiema ir lapų neturime, teks griebtis kitokio problemos sprendimo būdo. Pirmiausia pasakykim sau atvirai – ar mus asmeniškai jau palietė šita nedora neganda ar mes tik pasiduodam masinei psichozei? Seniai žinomas „sugedusio telefono principas“, kai vienas pasako, kitas persako kitam, tas dar trečiam ir nueinama iki tokio lygio, kad gaunasi visiškas šnypštas. Nesakau, kad reikia neigti tai kas vienaip ar kitaip jau neišvengiamai prasidėjo pasaulyje, bet, manau, jog kolkas pernelyg nerimauti neverta. Kol tai nepalietė mūsų. O gal jau po truputį liečia? Išsiaiškinkim.

1. Atsakomybės vengimas

Vakar: „Reikia nusistatyti žadintuvą septintai valandai. Nusistatom. Be abejo, ryte vangiai spaudžiam mygtuką dar penkioms minutėms. O po jų? Dar penkioms ir dar penkioms. Gerai, po penkiolikos minučių keikdami visą žmoniją einame į dušą. Baigę maudynes, apsivelkam drabužius. Skaniai papusryčiaujam ir keliaujam į mokyklą, universitetą ar darbą.“

Šiandien: „Jeigu išgirstame žadintuvo signalą, būna puiku. Dažniau neišgirstam. Arba jį sėkmingai nutildom manydami, kad skambina nepageidaujamas asmuo. Toliau miegam. Likus pusvalandžiui (ar mažiau) iki darbo pradžios tingiai pramerkiam akis. Nustėram išvydę kiek valandų. Kažkaip atsirandam reikiamoj vietoj. Arba visai nebesikeliam guosdami save mintimi: – Snūstelsiu momentą, o paskui viską susireguliuosiu.“

Išvada: „Jeigu jūs elgiatės nebe taip kaip buvo įprasta vakar, jūsų gyvenime galima įžvelgti kri… užuomazgų. Kodėl? Nes katastrofiška prarasti atsakomybės jausmą. Tokiu atveju reikėtų pasakyti sau: – Miegodamas nieko neišspręsiu. Kol aš miegu, pasaulis nestovi vietoje. Žinoma, tai nereiškia, kad turite atsisakyti stabilaus kūno poilsio, tačiau tegu jis netampa vieninteliu laisvalaikio praleidimo būdu.“

2. Vartotojiškas gobšumas

Vakar: „Pietums norim valgyti kavinėje. Valgom. Prekybos centre į krepšelį kraunamės kilogramus vaisių – obuolių, apelsinų, bananų ir t.t. Skyriuje, kuriame tvarkingai išrikiuoti pieno produktai, net nežvilgtelėję ranką tiesiam link sūrio su pelėsiu. Į vienkartinį maišelį įsidedam ne mažiau kaip dešimt saldžių varškės sūrelių pusryčiams arba priešpiečiams. Arba šiaip smaližiavimui. Namuose šaldytuvas nuolat pilnas, nieko netrūksta. Be abejo, jei atlyginimas siekia daugiau nei 1000 litų per mėnesį. Tuomet dėl maisto produktų nesukam sau galvos. Jų visąlaik yra. Namie. Jei nėra čia, tik keliolika minučių ir mes jau galim turėt tai ko reikia.“

Šiandien: „Iš esmės niekas nesikeičia nuo vakarykštės situacijos. Gal tik truputėlį. Įgyjome baimės, bet vis vien išleidžiame daugiau pinigų nei realiai būtina. Gal netgi daugiau nei vakar. Kaip tai vyksta? Dėl sunkmečiu afišuojamos prastos ekonominės šalies padėties mums tampa ypač neramu dėl rytojaus. Įbauginti mėginame susiveržti diržus, mažiau pirkti. Tai tęsiasi daugiausiai savaitę. Deja, bet esame įpratę gausiai vartoti, tad netrūkus grįžtame prie senųjų įpročių – įdomiausia, jog neretas krepšelį iškeičia į vežimėlį. Galvoja: – Turiu pirkti, kad tiek aš, tiek mano šeima nejustų kaip sunkiai mes gyvename. Jeigu bandysiu taupyti, nieko neišeis, nes tik susinervinsim ir negalėsim nė dorai dirbti.“

Išvada: „Ši problema sudėtinga. Netgi labai. Nebent turite tvirtą valią ir šiuo metu užuot skaitęs šiuos mano patarimus pildote asmeninių pajamų ir išlaidų suvestinę. Visgi patarimas būtų toks – nenorėkite pakeisti savo įpročių per vieną dieną, nes tai nėra taip lengva. Veikite pamažu. Atsižvelgdami į tai, ką kasdien vartojate. Venkite tų produktų, kuriuos galiausiai vis vien išmetate, prekybos centruose įtariai žvelkite į akcijas, iš savo silpnybių (saldumynai, rūkymas, alkoholis…) išsirinkite vieną be kurios negalite gyventi. Tik VIENĄ. Negali būti nė kalbų, kad valgysit pyragus, trauksit dūmą po dūmo ir gyvensit turtingai. Taip nebūna. Nebent esate milijonierius.“

3. Laiko eikvojimas

Vakar: „Visokios greitas aptarnavimo paslaugas teikiančios įmonės neabejotinas mūsų draugas. Kostiumus valom skalbykloj, automobilius plaunam plovykloj, dovanas mums supakuoja rausvaskruostės pardavėjos, keista kaip dar patys apsirengiam. Diena tokia trumpa, taigi jos eikvoti menkniekiams nevalia. Ją praleidžiam biure, fabrike siūdami drabužius ar virindami geležį – mus rasi ten, kur galima dirbti ir bent šiek tiek užsidirbti. Vakare grįžtam pervargę, tuomet mus linksmina televizoriaus ekrane mirguliuojančios spalvos. Spoksom ir užsimirštam apie tai, kaip paikai praėjo diena. Savaitgaliais „nunešinėjam stogus“ (aišku, jei darbas suorganizuotas statistiškai, darbo dienomis), o pirmadienį vėl viskas iš naujo. Rutina rutina.“

Šiandien: „Dieninis darbas, naktinis darbas, televizoriaus intarpai. Bėgam kaip pakvaišę, dar greičiau nei vakar. Gali būt, jog ir savaitgaliai užimti. Apskritai reikėtų gerai paieškot norint rast laisvesnį pusdienį įtemptam grafike. O jeigu jis ir atsiranda, jį praleidžiam miegodami. Mūsų nejaudina rūstūs namiškių veidai. Paklauskim savęs: – Kada paskutinį kartą matėme namiškius? Gal jų gyvenime kažkas pasikeitė?“

Išvada: „Kai šalies deficitas keli milijardai, nori nenori imi galvot, jog reikia įdarbint visas savo kūno ląsteles. Tegu dirba kojos, rankos ir galva. Tegu sprogsta smegenų ląstelės nuo informacijos gausos, o visas kūnas išpampsta nuo fizinio krūvio. Anksčiau laiko skrisim į dangų argi tai svarbu? Taip, svarbu. Egoistiška matyti vien tik save. Nes mes nesame vieni. Nebent jūs savaime pasirinkote atsiskyrėlio dalią, kas mažai tikėtina. O jeigu ne, tai braukit iš gyvenimo išsigalvojimus – Darbas tai džiaugsmas ir viltis. Jis išgelbės mane, pamaitins mano šeimą. Įprasmins buitį ir būtį. Nė velnio. Tik tai artimi, brangūs (ne pinigų prasme) žmonės jums gali duoti tai, ko labiausiai trūksta. Meilę, supratimą, viltį. Svaisčiojimai? Nejaugi?! Galvokit dar kartą – išmetė iš darbo, nebeturit elementariausios dešimtinės kišenėj arba štai taip iš niekur nieko pakriko nervai. Kas vis dar su jumis?“

4. Nenoras norėti

Vakar: „Susidarom penkmečio planą. Automobilis privalu, kad pakilus karjeros laiptais taupytumėm laiką ir atvažiuotumėm į darbą ne aštuntą ar dešimt po aštuonių, bet kiek įmanoma anksčiau. Čiumpam buto paskolą dvidešimčiai metų ir kaip lordai apstatom naują vietą prašmatniausiais baldais. Atidarymas skandinamas šampano burbuliukuose. Gražu. Vaikai tik vėliau. Daug vėliau, nes jie nereikalingi, kai turime tiek mažai. Jiems deramai aprūpinti reikia ypatingos finansinės gerovės. Super ypatingos… Gal net tokios, kurią ne visi pasieks. Nejaugi? Vaikų namuose laukia tūkstančiai mažylių. Vadinasi kažkas negalvojo apie šlamančius suteikdami jiems galimybę gyventi. Bet ar jie laimingi? Klausimas vertas atskiros temos. Tik tiek, kad tie kas susikuria apytikriai gerą buitį ir jau nori vaikų galėtų pagalvoti, kad jų jau laukia. Su viltimi degančiomis akimis. O šiaip… Kai kas siuva kelnes ir džiaugiasi. Kai kas dirba su kasos aparatu, o ištaikęs laisvą minutėlę linksmai šnekučiuojasi su kolegomis. Ir jam smagu. Kitas palaimingai valo grindis, nes mano, kad tai puikiausias darbas pasaulyje – gi švarinama aplinka, nuplaunama tai, kas sena. Bet galbūt kitas šūruoja šepečiu pro sukąstus dantis. Jis klaikiai nepatenkintas savo padėtimi, tik bijo ką nors keisti sakydamas: – Per vėlu, man keturiasdešimt. Negaliu rizikuot. Ir ką dar galėčiau veikti? Nieko, tad slopinu savo skaudulius. Man jau gerai. Man tikrai labai gerai. Meluoju sau, bet nebaisu, juk aplinkiniai neskaito mano minčių. Šnopuoja žmogus, netiki savim, taip ir lekia gyvenimas pro šalį.“

Šiandien: „Dabar taip visko norim, galvoj sukas tiek minčių, kurias įgyvendintumėm, jeigu nebūtų prasidėjusi kri… padiktavusi naujas gyvenimo sąlygas. Vakar ne taip stipriai norėjom, todėl dorai nieko ir nenuveikėm. Ir vėl meluojam! Klaikuma. Kiek gi galima meluoti? Kodėl žmogui reikia smūgių, kad jį prikeltų iš sąstingio ir priverstų veikti, judėti tik pirmyn? Galbūt todėl, kad kai ramu mes užmiegam ir delsiam, nes atrodo, kad laiko liko dar tiek daug. Svajonės palauks, mes dar užaugsim dideli. O šiandien… Norim norėti, bet baisu pradėti. Finansai gelia širdin.“

Išvada: „Reikia išrikiuoti savo norus pagal svarbą ir tada pamatysim – vienas yra pagrindinis. Taigi kitus vykdykim taip, kad pamažu priartėtumėm prie TO DIDŽIOJO. Tačiau dažniau kalbėkimės su savimi, nebijokim savęs, nes, kai atrandi tą tikrąjį žmogų tūnantį viduje, tampa žymiai lengviau. Ir netikrų norų sumažėja. Atskirkim tai, ko iš tiesų reikia, kad gyvenimas būtų be galo skanus ir kelio pabaigoj galėtumėm pasakyt: „O taip, aš gyvenau ir kitų pernelyg neįskaudinau.“ Be abejo, privalu būti atsargiam. Bet ne bailiam kaip triušis. Nagi! Jau girdžiu jus kartojant – Aš ir kiti. Ir mūsų norai.“

Kaip matote, sunkmetis mūsų nepalies, kol turėsim apsauginį apvalkalą – tikėjimą, tikrus norus, šeimą, tvirtą valią ar bent jau DERAMAI skanų miegą;)

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“