Sausio 16 – osios dienos įvykiai neišvengiamai įeis į Lietuvos istoriją. Dabar jau per vėlu svarstyti apie tai ar galėjo būti kitaip, nes visgi praeities nebesusigrąžinsi, tačiau akivaizdu, kad mūsų šalies piliečius stipriai sukrėtė šis gyvuliškas, neva specialiai neorganizuotas (?) sukilimas. Žalojami žmonės, daužomi langai, kėsinamasi dujomis… Dalyvavusieji sako, jog buvo kraupu. Tačiau pamąstykim… Argi tik ne po riaušių staiga visi politikai sujudo sukruto, nes pajuto svylančias subines, ir ėmėsi ne tik kalbėti, kad reikia ieškoti dialogo su žmonėmis, bet ir jo ieškoti?

Penktadienį per LRT (Lietuvos nacionalinę televiziją) specialioje laidoje apie riaušes tarp įnirtingai diskutuojančių buvo tiek Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, tiek Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, tiek opozicijos lyderis Gediminas Kirkilas.

Vakar laidoje „Redakcija“ mus džiugino kai kurie tie patys bei kiti ne mažiau garbingi ponai.

Per Žinių laidas kone visos televizijos iki dabar šaukte šaukia kas ir kodėl kaltas dėl šito įvykio. Analizuojami žinomi faktai, atrandami nauji. Panašu, jog aistros dar ilgai netils.

Gražiausia dėl to, kad jau šios savaitės pradžioje garsiai prabilta apie tai, jog ekonominio sunkmečio laikotarpiu seimūnai privalo susimažinti (ech, kaip gerai jiems, galintiems bet kada prie veiksmažodžių priSIdėti dalelytę –si-) atlyginimus. Idėja gera, laukiam jos įgyvendinimo. Beje, šiek tiek neramu, kad visa tai norima nukelti vasariui. Vėloka, nors kita vertus, matome kas nutiko, kai buvo neapgalvotai priimta (dirbant net ir naktimis) krūvos naujų įstatymų. Tad pažiūrėsim pamatysim.

O kolkas išvada viena – judam iš mirties taško. Kodėl? Apie problemas imta daugiau kalbėti ir kalbėtis.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“